Sugrįžimas

Kartu su praėjusių Šv. Velykų sveikinimais gavau šeimos ir draugų nusiskundimų dėl ilgai nepasirodančio naujo tinklaraščio įrašo… Taigi rašau. Esu sveika, gyva ir… blondinė. Aš  ir vėl persidažiau plaukus! Tiesa ta, kad pagrindinė mano plaukų spalvos keitimo priežastis buvo ne kas kita, o įsimylėjimas, taip, būdama čia įsimylėjau ir plaukų spalvą pakeičiau du kartus, tikiuosi, kad trečio karto nebus, nes radikalesnės spalvos keitimui liktų tik tos, esančios vaivorykštėje. Norėčiau daugiau papasakoti apie tai, kas vyksta mano širdyje ir apie tai, kaip jaučiuosi, bet pasilaikysiu tai ateičiai, o gal tik sau ir pasakysiu tik tiek, jog mainuose mokausi iš visko, apie viską: iš visų situacijų, iš visų meilių/nemeilių (patikėkit, dabar esu korėjietiškų plaukų dažų specialistė). Įžangai, manau, apie mano plaukus pakaks. Ką aš veikiau dingusi?

Seniausios naujienos – tos, jog mėnesio pradžioje išsilaikiau A1 lygio kinų kalbos egzaminą, taip pat pakeičiau host šeimas. Dabar tenka gyventi dar toliau nuo mokyklos, bet turiu labai gerą host šeimą ir aktyvias mažesnes seses, taip pat jie turi pianiną, tad bandysiu prisėsti ir mokytis.

Mokykloje visai neseniai, mums buvo leista pasikeisti tvarkaraščius, visos mano gaminimo pamokos išgaravo, nors jos jau, kaip ir buvo pradingusios, nuo to mėnesio, kai pradėjau ruoštis kinų kalbos egzaminui. Dabar prisiimiau šokių, makiažo ir kompiuterinių technologijų pamokų. Kaip bus? Nežinau, neklauskit, pagyvensim ir pamatysim,  gal iš grožio grįšiu atgal prie daržovių pjaustimo…? Tik nesupraskit klaidingai, aš vis dar nuoširdžiai myliu maisto ruošimą, bet labai privargau ilgas valandas stovėdama vituvėje, kurioje viskas aiškinama, nors dabar ir geriau suprantama, bet vis tiek gaminimo specifikoje nepažįstama, kalba ir pjaustant ar plaunant indus. Patiko, tad rašau ir mąstau, kad gal grįšiu, bet nežinau.

Visas savaites iki šios oras buvo labai prastas, gal dėl to, nelabai ir turėjau motyvacijos rašyti, nelabai šiaip kam turėjau motyvacijos. Buvo pora dienų, kai klausydama liūdnos muzikos autobuse apsiverkiau, vieną dieną atvažiavusi į mokyklą ir atsisėdusi pietauti su drauge pradėjau šnekėti ir vėl puoliau į ašaras, nors didelės problemos ar reikšmingos priežasties tam nebuvo. O Carolina, tuo metu neėjo į mokyklą ir pasakojo, kad taip pat tas dienas sėdėjo namie ir verkė, tai vėliau abi susėdusios juokėmės iš savęs. Oras pagerėjo, nuotaikos praskaidrėjo, o šią savaitę ir į mokyklą (dėl egzaminų) pirmas tris dienas eiti nereikia!

Prieš pora savaičių su Rotary važiavome į viduryje Taivano esantį Taichung miestą, kuriame vyko viso Taivano Rotary apygardų mainų moksleivių futbolo čempionatas. Ir spėkit kas gi laimėjo? Aišku, kad #3490! Ypatingai džiaugiuosi tuo, jog mano kinų kalbos klasiokai ir du geriausi draugai brazilai buvo vieni pagrindinių žaidėjų, gerai jau, neišskiriant jų dviejų, visa komanda buvo šaunuoliai ir visi verti rezultato, į kurio siekimą įdėjo nemažai pastangų. Kitą vertus, mes apygardos merginos galėjome daugiau pastangų įdėti į savo cheerleading šokį, galiu prisiimti kaltę, nes pati nepasirodžiau daugumoje repeticijų, bet mūsų vaikinai išpirko mūsų kaltę. Tuo pat metu sutikau kitą lietuvį – Dominyką, gyvenantį Kaoshiung’e, tai net valandai buvome pasišalinę nuo visų ir išėjom pasivaikščioti ir pasikalbėti sava, mylima lietuvių kalba. Pirmą kartą Taivane pajutau tą malonumą, kai stovint ir šnekant su Dominyku, šalia stovintys žmonės jaučiasi nepatogiai, nes nieko nesupranta… Brazilai ir Meksikiečiai visąlaik mane taip verčia jaustis, o šįkart atsigriebiau, o dar ir lietuviškų baronkų gavau!

Vienas nuostabus dalykas prasidėjo praeitą mėnesį – Hip Hopas! Mūsų Rotary apygarda suorganizavo mums trenerį du kartus per savaitę ir kartu su juo statome šokį metiniam apygardų susitikimui, kuris įvyks gegužę. Kaip jau minėjau aukščiau, kad teko pergyventi pora įsimylėjimų, tad Hip Hop‘as buvo nuostabūs ir labai veiksmingi vaistai, gydant paskutinįjį liūdesiuką. Kiekvienos treniruotės metu jaučiuosi išsunkta ir galvoju, kad kitą rytą nepabusiu, bet kiekvieną kartą išėjusi į gatvę po treniruotės įsimylių gyvenimą Taivane iš naujo. Patariu bet kam skaitančiam šitą ir besijaučiančiam blogai – pašokti! Įsijunkite radiją ar YouTube‘ą ir šokit, padeda ne vien tik jaustis stipresniam, bet taip pat padeda pamiršti visas problemas.

Praeitą savaitgalį draugas brazilas pakvietė kartu su juo ir draugu indu, eiti pasiklausyti Pietų Amerikos vakaro garsų Taipėjaus Koncertų Hole. Pamačiusi, kad net dirigentas kilęs iš Pietų Amerikos, labai apsidžiaugiau ir nedvejodama priimiau kvietimą. Koncertas buvo tikrai įdomus, ne vien tik tuo, jog tai buvo mano pirmas kartas klausant Taivano nacionalinio orkestro Koncertų Hole, bet ir tuo, jog pasijaučiau išsilavinusi, nes turėjau galimybę savo kompanjonams parodyti savo žinias orkestro sudėties ir kūrinių temoje. Supratau, kad esu be galo dėkinga savo tėvams ir seneliams už tai, kad nuo mažens mane tampė po koncertus ir teatrus, kad mama, bei senelis visąlaik netingėdavo ir atsakinėdavo į kvailiausius mano klausimus apie orkestrą, dirigavimą ar kūrinių sudėtį. Visi tokie dalykai Lietuvoje man atrodė tokie įprasti, atsimenu buvo sekmadienių, kai verkiau ir zyziau mamai, kad nenoriu į tą filharmoniją eiti, o sėdėdama salėje su indu ir brazilu, kurie gyvenime neturėjo galimybės nueiti į koncertą (nes jų šalyse, tai yra be galo brangu) suvokiau, kokia aš nedėkinga tais sekmadieniais buvau, kad tik kas nors galėtų man sugrąžinti visus praleistus koncertus… Nors po koncerto leidau sau elgtis laisviau (jau įsivaizduoju mamos ir močiutės veidus, perskaičius sakinio pradžią) ir kartu su brazilu, bei indu linksmai fotografavomės: beveik visose nors kiek gražesnėse koncertų holo vietose, stengėmės įsiamžinti kuo keisčiau, štai jums rezultatai:

This slideshow requires JavaScript.

Šis savaitgalis prasidėjo nuo šeštadienį įvykusio kinų kalbos konkurso, sakiau kalbą su Bruno ir Augusto, šitie du žmogeliukai tapo mano gerais draugais, esu be galo jiems dėkinga ir labai džiaugiuosi, jog turiu kam paskambinti vėlais vakarais ir išsikalbėti. Pasakėm savo kalbą ir po jos kartu su Carolina ir Andrea patraukėm į Andrea‘os host namus, ten nebuvo nei gyvos dvasios, tad mes tiesiog gulėjom, klausėm muzikos ir nieko doro neveikėm, o aš dar truputėlį sirguliavau, tad kibirais gėriau labai skanią žalios arbatos latė. Sekmadienį pabudau su temperatūra, bet specialiai nesimatavau ir pragulėjusi puse dienos, apie pietus išvažiavau į Rotary mums organizuotą fotosesiją. Nors ir serganti, nors ir pavargau gerai ir linksmai praleidau laiką, juokingiausia buvo dirbti su fotografavais, kurie džiūgavo kiekviena mano pačios inicijuota poza.

Pirmadienį atsikėliau Carolinos namuose ir jaučiausi daug geriau, nežinau ar tai stebuklingi braziliški Carolinos vaistai man padėjo ar tiesiog geras valgymas ir poilsis. Carolinos host tėvai mus kartu su Andrea nusivežė pasižiūrėti Kalijų žydėjimo ir aplankyti vieną netoliese buvusią šventyklą. Labai didelis ačiū Carolinos mamai, kuri ne tik mums bandė viską kinų kalba išaiškinti, bet ir padarė fotosesiją kalijų plantacijoje. Antradienį keliavau kartu su savo host tėčiu. Paprašiau jo vėl mane nuvežti į kalnus, ten ir oras geresnis ir man sveikti labiau padeda žaluma. Pirma apsilankėme poroje parkų, vėliau vėl nuvykome pasižiūrėti į kalijas, o po to grįžome į miestą ir apsilankėme buvusioje Cheng Kai Shek rezidencijoje, kurioje kažkada seniai svečiavosi ir JAV prezidentas Nixon’as. Labai apsidžiaugiau gavusi anglišką audiogidą ir iš tikrųjų buvo labai įdomu vaikščioti po azijietiško stiliaus kilmingųjų namą, jo klausant.

Šiandien dieną pradėjau su host mama, kartu nuėjome iki šalia esančios pradinės mokyklos, kurioje gausiu galimybę mažus vaikelius pirmadienių rytais mokyti apie Lietuvą, padėti jiems mokytis anglų ir, tikiuosi, gausiu galimybę tobulinti savo kinų kalbą. Vėliau host mama nusivedė pietauti į kepsnininę, tai prisivalgiau dviems dienoms… Valgiau ir galvojau, kad grįšiu ir tėvai nebepažins, pavalgiusios nuėjome į arbatinę ir man buvo paaiškinta, kaip teisingai reikia gerti Oolong arbatą, visą eigą net užsirašiau. Po pietų vykau į kinų kalbos pamoką, kurioje pradėjome antrąją knygą, viliuosi, kad mums trims pavyks išsilaikyti A2 lygio egzaminą. Grįžusi namo radau iš Lietuvos atskridusį siuntinį, tad dabar sėdžiu kramsnoju “Šalnos” barankas ir baigiu rašyti įrašą.

P.S. Perskaičiusi supratau, kad niekur nepaminėjau skautų! Per šiuos pora dingimo mėnesio su USA Girl Scouts Overseas sudalyvavau poroje renginių, viename iš jų Thinking Day, turėjau galimybę pristatyti Lietuvą ir pasakyti kalbą, kitas renginys “tėčio ir dukros diena” (man asmeniškai buvo mamos ir dukros mama), mano mama buvo vienos indų kilmės skautės mama, su kuria mes puikiai susitvarkėm su visai orientacinio žaidimo punktais ir finišavome trečios! Jaučiuosi tokia laiminga kiekvieną kartą galėdama pristatyti Lietuvą, bet kur! Kiekvienas pristatytimas vis kitoks, vis įdomesnis ir yra palydimas vis įdomesnių klausimų.

P. P. S. Nuotraukas sumečiau į slideshow, nes dauguma jų su vienokiais ar kitokiais paaiškinimais yra facebook’e tai jeigu įdomu, galite arba komentuoti ir pasistengsiu atsakyti, arba galite nueiti ir susirasti manojoj veidaknygėj.

This slideshow requires JavaScript.

ZAIJIAN 😉

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s