Naujos patirtys ir nauji įspūdžiai.

Pasistengsiu šį kartą, nerašyti ilgos įžangos apie įrašų rašymą (žinau, žinau negražu laužyti metus trunkančią tradiciją, bet ką jau padarysi). Šiaip mąsčiau, kad pratęsiu tinklaraščio pildymą ir grįžusi namo, nežinau ar turėsiu tam laiko, nes reikės mokytis daug intensyviau, nei šiuos metus ir nežinau ar turėsiu ką pasakyti ir ką papasakoti, bet jei turėsiu – būtinai stnegsiuosi dalintis. Labai noriu pasidžiaugti tuo, jog neseniai patikrinusi savo tinklaraščio lankomumą pastebėjau, kad per keturis mėnesius mano tinklaraštį aplankė apie 600 žmonių! Nėra tai baisiai dideli skaičiai tarptautiniais mąstais, bet kai pamąstau, kiek mokinių klasių tiek žmonių užpildytų, visai savimi didžiuojuosi. Lietuvoje niekada nerašiau, nes bijojau apsijuokti, pridaryti gramatinių klaidų. Būdama progimnazijoje kartais gaudavau pagyrimų iš lietuvių kalbos mokytojos dėl savų rašinių, dažnai ji jų man net neatiduodavo (pasilikdavo “fondui”), bet atėjusi į gimnaziją, buvau smarkiai baudžiama už savitą rašymo stilių, nes jis dažniausiai neatitikdavo mokytojos užduoties, buvau įsitikinusi, kad neturiu jokio talento ir rašyti nemoku, nors kažkur giliai vis kirbėjo prisiminimai iš progimnazijos ir mokytojos šypsena, prašant ateiti prieš klasę ir paskaityti savo darbą. Rašydama iš Taivano, pradėjau girdėti iš giminių, šeimos ir savų draugų, jog jiems patinka mano įrašai, tad vėl po truputį atsigavau ir rašymas man tampa malonia terapija, o ne darbu, kuris, žinau, kad bus įvertintas nuo 1-o iki 10-imt.


Pradėsiu nuo to  ką žadėjau praeitame įraše  – lietuvių gyvenančių Taipėjuje susitikimas. Sekmadienio vakarą susirinkome jaukioje kavinukėje, esančioje netoli Taipei 101. Jeigu manęs, kas nors paprašytų vienu žodžiu apibūdinti tą mini lietuvių bendruomenę, kuri tą vakarą susirinkusi sėdėjo ir vakarieniavo kartu – negalėčiau. Dėl to labai džiaugiuosi, nes visi čia atvykę (mūsų buvo apie dvylika) atvyko dėl labai skirtingų priežasčių, buvo žmonių, kurie čia gyvena jau daugiau nei dešimt metų, buvo tokių, kurie atvykę dar tik prieš pora savaičių, bet visi savaip įdomus, su savomis istorijomis. Buvo keletas lietuvių moterų, kurios yra ištekėjusios už taivaniečių, viena lietuvių pora su mažiuku vaiku, o visi kiti gyvenantys, besimokantys ar besilankantys Taipėjuje. Iš tikrųjų buvo gana baisu eiti į susitikimą, nes pažinojau tik dvi merginas ir nežinojau, kaip žmonės, kurie visi yra gerokai vyresni už mane, žiūrės į mane. Kai šeimos prieš susitikimą parašė, kad atsiveš savas atžalas, juokais mąsčiau prie kurių man reikės būti, šios baimės Taivane jau buvau atsikračiusi, laisvai galiu bendrauti su bet kokio amžiaus žmonėmis, bet bendrauti lietuviškai, su žmonėmis kilusiais iš šalies, kurioje tą baimę turėjau… Nerimastis išgaravo su pirmaisiais rankų paspaudimais ir pirmaisiais klausimais. Vėliau laisvai šnekėjau ir džiaugiausi sulaukusi įdomių diskusijų, bei pašnekovų balsuose nejausdama pajuokos ar nenoro bendrauti, nes esu per jauna.

12968051_10205636550823030_4881391477119035417_o

Kitas linksmas įvykis, buvo plaukimas baidarėmis su skautėmis. Mano host tėvai ir mokyklos mokytojas pirma išgirdę mano idėją ir prašymą mane išleisti plaukti, buvo gana sunerimę ir pradėjo man sakyti, kad gal turėčiau susilaikyti, saugumo dėlei. Galiausiai pavyko juos įtikinti, jog esu daug kartų plaukusi baidarėmis Lietuvoje ir nuraminti juos, kad man nieko nenutiks. Atvažiavusi pastebėjau, kad mano amžiaus grupės merginų beveik nebuvo, bet gana greitai radau bendrą kalbą su jaunesnėmis skautėmis. Su viena iš jų sutarėm kartu plaukti (baidarės buvo dvivietės). Visa kelionė į priekį (pasroviui) buvo juokų darbas palyginus su tuo, su kuo mums teko kovoti grįžtant. Plaukimas buvo įdomus, nes mano partnerė, nors esanti jaunesnė už mano jaunesnį brolį, buvo labai subrendusi, daug ką apšnekėjom ir daug prisijuokėm. Irkluodamos atgal pasiteikėme dainavimo galią ir nugalėjome stiprų lietų, srovę ir gana didelį atstumą. Labai mumis didžiuojuosi ir džiaugiuosi, nes buvome viena iš dviejų porų, kurioms nereikėjo motorinės valties pagalbos, grįžtant. Vienintelis dalykas, dėl kurio vėliau apsirgau buvo mano protas, pamiršęs apie sausų drabužių pora (žinot Lietuvoje tai tėvai visąlaik tris kartus primena).

Rašau apie lietų sėdėdama kavinėje, pažiūriu pro langą, o ten pasirodo pila kaip iš kibiro, nors dar prieš pora minučių buvo labai karšta ir atrodė, kad  lietus nenusimato dar gerų poros dienų bėgyje.

 

Pradėjusi kalbėti apie orą, galiu apie jį ir pratęsti. Pastarosiomis dienomis buvo labai karšta, visąlaik apie plius trisdešimt laipsnių (skaitantiems Lietuvoje tikriausiai pavydu darosi ir jau girdžiu “ko ji ten skundžiasi?”), bet visąlaik slepiuosi vietose turinčiose oro kondicionierių, įsimyliu metro stoteles, autobusus, kurie žiemos metu, su savo šalta vidaus temperatūra, buvo tapę didžiausiais mano priešais. Deja, dideli oro skirtumai ir prieš tai buvusios pora savaičių lietaus be sustojimo, peršaldė mane (gerai, jau gerai, pati persišaldžiau, nes “nėra blogo oro, tik bloga apranga”). Teko apsilankyti pas gydytojus, o pastarųjų nuo mažų dienų bijau labiau nei piktų šunų, tamsos ar vorų. Mano host tėvai pamatę, kad mano sveikata negerėja papriekaištavo ir turėjau sutikti su jais. Nebuvo taip blogai, kaip tikėjausi, jaunas gydytojas laisvai šnekėjo angliškai, paaiškino, kokius vaistus duos ir netgi leidau jam atlikti man vietinį gydymą (toks gana nemalonus procesas, kai tau per nosį ir į gerklę sukiša metalinius vamzdelius ir kažko pripurškia).

Dėl ligos ir išbalansuoto miego ritmo nebesugebu rytais atsikelti į mokyklą. Ypač šiomis dienomis, kai yra labai karšta, naktimis sunku užmigti, o paryčiais reikia kovoti su uodais. Džiaukitės tuo sniegu Lietuvoje, bent šitos bjaurybės nevalgo jūsų kojų! Stengiuosi iš paskutiniųjų, tikiuosi, kad gal pavyks susiderint savo vidinį laikrodį, bent jau mainų metų pabaigoje. Iš tikrųjų nuoširdžiai nuo atsikėlimo baido mintis, jog reikės išeiti į tą karštį ir pėstute keliauti link metro turgaus gatve, bet pagalvoju, kad Lietuvoje neturiu turgaus gatvės ir grįžus pasiilgsiu to judėjimo ir tų pigių vaisių, tad sukaupiu savimotyvaciją ir einu. Motyvaciją kelia ir atrasta angliška radijo stotis, kurioje groja M-1 PLIUS atitikmens muziką.

Ateinančias dvi savaites reikės labai susikoncentruoti ties kinų kalbos mokymosi, nes gegužės primąjį savaitgalį laukia kinų kalbos egzaminas. Besimokydama supratau, kad gauti A1 lygį nebuvo taip sunku, kaip bus šįkart, bet vėlgi bandau visaip, kaip įmanoma save motyvuoti ir stengtis įsiminti visus tuos hieroglifus. Pasitikėjimą savimi kelia ir kitų moksleivių host tėvai, kurie visąlaik pastebi, jog mano kinų kalba yra labai gera, na mtyt, tik dėl to, jog suprantu apie ką jie šneka ir mėgstu įsiterpti į pokalbius paaiškindama, tai kas jiems būna neaišku. Tiesiog labai mėgstu kalbėti ir kalbėtis, net jei kas nors manęs nesupranta, paaiškinu pora kartų kinų kalba, o jei pati ko nors nesuprantu, visąlaik klausiu ir tiesiog stengiuosi susišnekėti, ko taivaniečiai iš kitos pusės su anglų kalba, beveik nedaro, bent jau mano amžiaus. Ironiška yra ir tai, jog mano portugalų kalbos žinios gerėja, nors tam neskiriu per daugiausiai laiko. Kiekvieną kartą brazilams šnekant, gaudau kiekvieną žodį ir bandau suprasti, bet jiems dažniausiai sakau, kad nieko nesuprantu (juk linksma klausytis, ką apie tave ar kitus šneka žmonės manydami, kad nežinai nė žodžio). Kartais būna, kad sukurpusi kokį nors sakinį pasakau savo kinų kalbos klasiokams ir jie nustebę minutę nė žodžio neprataria. Turiu svajonę, jog grįžusi į Lietuvą turėsiu galimybę mokytis ir gilinti savo portugalų kalbos žinias (gal pagaliau galėsiu laisvai susišnekėti su savo draugais brazilais).


Iki skrydžio namo liko gana mažai laiko koks mėnesis ir pora savaičių, o dar daug vietų yra, kurias norėčiau aplankyti, reikės šią savaitę susidaryti sąrašiuką ir pradėti intensyviai leisti savaitgalius. Kai draugai manęs paklausia ar noriu grįžti, nežinau ką atsakyti, nes dalis manęs labai pasiilgo senamiesčio, šeimos, draugų, skautų, miško, senelių ir šuns, bet dalis manęs visuomet liks Taivane, tuose motorolerių ir prekystalių pergrūstuose gatvėse, metro traukiniuose, kuriuose perskaičiau tiek daug knygų ir visose vietose, kuriose apturėjau įdomius pokalbius, juokiausi iki ašarų ar šokau ir dainavau. Bet dėl vieno dalyko labai džiaugiuosi ir važiavimas namo ramina – būdama Taivane nusprendžiau, ko noriu iš gyvenimo ir sumąsčiau ką noręčiau studijuoti, tad pora metų likusių gimnazijoje turėsiu tikslų, ties kuriais galėsiu dirbti.

balandzia2.jpg
Balandžiai, kuriuos nufotografavau, keliaudama namo.

Prieš pora dienų susirašiau su senu draugu, kuris gyvena ir dirba tik dėl keliavimo ir jis tiesiai šviesiai man pasakė, kad grįžti bus sunku, kad norėsiu keliauti ir, kad mažai kas arba iš vis niekas nesupras kas man atsitiko per šiuos metus. Gal ir tiesa, bet tikiu, kad sutiksiu žmonių su panašiomis patirtimis ir senieji draugai liks tokiais draugais, su kuriais man buvo smagu leisti laiką ir prieš išvykstant. Žinau, kad skautai nepasikeis, tai vieta ir tai yra žmonės, pas kuriuos nekantrauju grįžti, noriu miegoti palapinėje, eiti į žygius, lydėti saulę į ežerą ir dainuoti susėdus aplink laužą.

Įmetu dar keletą nuotraukų, kurias visas šiaip galite rasti mano facebook’e.

This slideshow requires JavaScript.

ZAIJIAN 😉

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s