Koja kojon su kinų kalba arba kodėl ir vėl Azija?

20689688_1541533839200210_3223379373776768366_o (2)

Čia nuotraukoje Pekino “uždraustasis miestas”, tiksliau neryškiai matote imperatoriaus žmonos miegamąjį (tos kitos imperatoriaus merginos, kurių buvo virš tūkstančio, turėjo šiek tiek daugiau vietos, bet ne tiek puošnios). O tas rudas ryškesnis daiktas/apyrankė priekyje – reklama, kas dar nespėjote jos gauti eikit padėkoti Lietuvai. P. S. Šios kaip ir visų kitų būsimų nuotraukų šiame įraše autorius – Tadas Lukavičius.


Gerai, po reklamos galime eiti ir panagrinėti tą neryškų foną. Kaip aš vėl atsiradau Azijoje?

Tik grįžusi iš Taivano ieškojau, kur galėčiau tęsti savo kinų kalbos mokslus, susiradau, Vilniaus universitete veikiantį, Konfucijaus institutą. Paskaitas lankydavau du kartus per savaitę po pusantros valandos vakarais. Buvo visko, bet turėjau labai, labai gerą mokytoją, kuri skaitydavo mano rašinius tradicine kinų kalba, nors turėjau rašyti supaprastinta, ir nežadindavo manęs, kai kartais trečiadieniais nebesugebėdavau sukaupti dėmesio vertimui, nes jau būdavau prieš tai pora valandų pavertėjavus prie pianino.

Pavasarį nusprendžiau sudalyvauti VDU rengiamoje Azijos regiono kalbų savaitėje ir sakyti viešąją kalbą apie kažkokią Kinijos mitologijos dievaitę. Sugebėjau įsirašyti į per aukštą kategoriją ir atėjusi į tą labai išpuoštą salę, supratau, kad esu tik vienetas, kuris niekaip nesusijęs: nei su VDU, nei su Kaunu apskritai. Po mano ne pačio geriausio pasirodymo gerdama arbatą nusprendžiau pasišnekėti su instituto direktore, o ji mane nustebino pareiškusi, kad yra apie mane girdėjusi iš mano dėstytojos, kokia aš – hard working ir very good student, sutrikusi minutei permečiau galvoje visus pramiegotus dialogus, bet nusišypsojau prisiminusi rašinius ir toliau tęsiau pokalbį. Ji man tada ir pasiūlė vasarą vykti į stovyklą Kinijoje, aplankyti Pekiną ir gilinti kalbos bei kultūrines žinias Shenyang’o (Šenjango) mieste. Žinodama mandagumo taisykles labai padėkojau ir, iš tikrųjų, nė nesitikėjau išvažiuoti (nes ši stovykla buvo skirta, tik mokykloje kinų kalbos besimokančiams, mokiniams, o aš į tuos rėmus neįsipaišau). Visai netikėtai po kokio mėnesio, sėdėdama matematikos pamokoje, sulaukiau skambučio iš instituto administratorės, kuri pareiškė, kad vieta man yra ir turėčiau paskubėti susimokėti užstatą.

DSC01181.JPG
Po dokumentų pildymo, jau Liepos 13d. (dieną prieš Vilniaus oro uosto uždarymą) su grupe kitų 20 mokinių iš visos Lietuvos laipinausi į pirmą skrydį į Lenkiją.

Atskridę į Lenkiją perėjome dar pora saugos patikrinimų ir sėdome dar aštonioms valandoms. Sakė, nežiūrėt filmų ir nežaist žaidimų, kad geriau išsimiegotume – tai neįmanoma misija, kurią bandžiau įveikti visokiomis priemonėmis, ir man (kaip ir daugeliui kitų, kaip ir mokytojai), deja, bet nepavyko.

Tik pabudę atsiradome Olimpiniame parke. Liūdnai jis atrodė, nežinau ar liūdnai dėl miego stygiaus, greito klimato pasikeitimo, ar dėl tų dydžių, tuščių erdvių ir smogo, bet gana greitai susiradome sau pramogą: lindome į ten buvusių turistų/mokinių (iš įvairiausių Kinijos kampelių) nuotraukas. Bandėme jų juoku ir džiaugsmu savo energijos trūkumą užsipildyti.

 

This slideshow requires JavaScript.

Antras nuostabus dalykas tą pirmą dieną buvo – maistas. Taip, taip maistas. Atvažiavę į restoraną, visi į tą begalę valgio žiūrėjo, taip kaip aš pirmus mėnesius žiūrėjau Taivane, kai kuriems ir lazdelių pamokas vedėm. Tik atneštą valgį pradėjau fotografuoti, NES BUVAU KLAIKIAI JO PASIILGUS, dar dabar kartais tą nuotrauką prieš miegą pasižiūriu. Net juokinga pagalvojus, kaip aš to maisto šalinausi ir kartais negerbiau Taivane.

Nerašysiu apie kiekvieną mielą dieną praleistą Pekine, nes turėdavome jas labai suplanuotas: per dieną pamatydavome po pora lankytinų objektų, laiko tarpus praleisdavome arba miegodami autobuse kamščiuose, arba valgydami tą nuostabų maistą. Pirmą kartą autobusui važiuojant Pekino gatvėmis, vėl pamačiusi iškabas kinų kalba mano širdis dainavo – grįžau į savo antruosius namus, vėliau teko pastebėti gana daug kultūrinių skirtumų, apie juos ir vietas:

 

This slideshow requires JavaScript.

Ežeras – viena iš Pekino “jūrų”, taip pat šiek tiek gatvių aplink. Čia būdama supratau, kaip reikia saugotis, bet kokių priemonių ant ratų (einant per perėją tau vis tik pypsina), čia mačiau ir kaip dėdė meta plastikinį butelį į ežerą, o tame pačiame vandenyje linksmi vyrukai maudosi, vienas iš jų išsiprašė būti nufotografuojamas. Ironiškiausias įvykis prie šios “jūros” buvo kavos ieškojimas, kuris pasibaigė…. Starbucks’e, niekur kitur nesugebėjom rasti, o aš dar ir kalbėti pirmomis dienomis labai bijojau, nors mokytoja specialiai vis man liepdavo kinų kalba kažką padaryti ir taip greitai sumaldavo, kad ta baimė kalbėt persivertė į reikėjimą suprasti ir greitai atsakyti.

 

This slideshow requires JavaScript.

Kitą dieną lankėmės Pekino centre, pagrindinėje aikštėje, visai šalia mauzuoliejaus, matėmė dauuug vartų saugumo dėlei statytų prieš šimtmečius, padarėme ir papozavome grupinėms nuotraukoms, taip pat atstovėjome eilėje iki įėjimo į uždraustąjį miestą, kuris nuo aikštės yra skiriamas ta pačia gatve, kuria vyksta karinės technikos paradai, o virš vartų kabo Mao portretas, tapytas aliejumi, per specialią ceremoniją keičiamas kas metus.

 

This slideshow requires JavaScript.

Šiek tiek uždraustojo miesto vaizdų. Kai per pamokas mokydavomės apie Pekiną, galvojau, kad ai, na kokio dydžios tas miestas gali būt… Bet ten tikrai MIESTAS, įsivaizduokit panašaus ploto kaip Vilniaus senamiestis su Užupiu kartu sudėjus, niekas neįeina, niekas neišeina (čia iš tų kilmingųjų). Viskas dekoruota, drožinėta ranka, kiek kartų turėjo dirbti ir kaip kokybiškai, kad net dabar viskas atlaiko tokius turistų antplūdžius? Aišku, renovuojama, atnaujinama, bet anais laikais nieko panašaus į aparatus juk nebuvo…

DSC01288

Man labai patiko šis vėžliukas su drakono galvą, kažkada panašų turėjau, kokius dešimt kartų mažsenį, bet vis tiek… Šypsausi iš balkono, kuriuo vaikščioti galėjo tik tos kitos imperatoriaus meginos, jos turėjo savą milžinišką kiemą, į kurį įeiti galėjo tik imperatorius. Merginų buvo tiek daug, kad kai kurios jų per savo gyvenimą net prisiliesti ar nusišypsoti imperatoriui negaudavo.

DSC01306Namukas, kaip namukas, bet iš tikrųjų – šeimyninės laimės ir harmonijos simbolis, čia tuokėsi imperatorius ir čia jis susitikdavo su savo žmona. Už jo galite matyti imperatorienės ir jos tarnaičių miegamąjį (taip, taip, tik miegamasis ten). Nuotraukoje nesimato, bet už nugaros fotografui, taip pat yra ir imperatoriaus miegamasis.

20116933_1516982514988676_4865456637294829948_o

Iš visų pastatų ir nesibaigiančių kiemų, man labiausiai, labiausiai patiko sodas, kaip sakoma, skautą iš miško ištrauksi, bet miško iš skauto – ne. Tai linkiu visiems skautams kada nors pamatyti Kinijos gamtos, bent kraštelį, neįkainuojama ir neapsakoma palaima širdžiai ir akims. Mano dešinėje buvo toks pastatas, labai gražiai įstiklintas. Į jį kiekvienais metais susirinkdavo gražiausios turtingiausiųjų dukros ir imperatorius ateidavo pasirinkti, keletą metų jos netekėdavo, o vyras būdavo tik tada jei jų neišsirinkdavo šiame sode ir neuždarydavo į tą vėžliuko kiemą.

DSC01322.JPG

Visas uždraustasis miestas – apsuptas vandens kanalų, kad niekaip tikrai, tikrai niekaip nei įeitum, nei išeitum. Jau išėjus iš uždraustojo miesto mokytoja mums nupirko jos vaikystės ledų, galite matyti juos šioje nuotraukoje. Patariu paragauti, bet nevalgyti, nes skonis labai savotiškas, o kaina nesiekia euro. Tai tiesiog sušaldytas vanduo su panašiu, kaip smektos poskonio, pardavinėjamas tiesiog gatvėse vaikštančių žmonių.

 

This slideshow requires JavaScript.

Vieną karščiausių dienų aplankėme Dangaus šventyklą ir ten netoli buvusiame parke pirmą kartą turėjau turėti ilgesnį pokalbį kinų kalba. Su draugais susėdome pailsėti gražioje pavesinėje ir, aišku, mamos buvusios su vaikais pradėjo juos skatinti prieiti prie mūsų ir pasakyti “hello”, aš tuomet visąlaik jiems plačiausiai šypsodavausi, mojuodavau ir sakydavau “šiao penjau hao!”. Šalia mūsų sėdėjęs senyvo amžiaus kinietis išgirdęs šį mano sakinį, blizgančiomis akimis atsisuko ir pradėjo šnekėtis, rodyti Kinijos akcijų rinkos diagramas, tada parodė savo sukurtą dainą, paaiškino natas parašytas numeriais ir kartu bandėm dainuoti, atvirai pasakius, man nesisekė suprast kur ten do ir kur re, bet jam patikau. Draugams kiek supratau bandžiau viską versti ir dažnai lietuviškai leptėldavau “žinokit, nelabai suprantu, ką jis čia bando man pasakyti”, o dėdė neprarado entuziazmo mane supažindinti su mėgstamiausia jo daininke, kaip aplink sėdėję žmonės ir mamos su vaikais įdėmiai mūsų komunikaciją stebėdami linksmai šypsojosi. Nes kai Kinijoje kinų kalba šneki su žmogumi, šneki ir su keturiais, penkiais jo kaimynais. Gerokai pamakštinusi savą smegeninę atsisveikinau su dėdę ir grįžome toliau važiuoti, lankyti, žiūrėti ir grožėtis.

 

This slideshow requires JavaScript.

Didžiausias vasaros iššūkis – Didžioji Kinijos siena aka kaip mums su Emile nesustojo širdys.

Va, čia tas nuotykis, kurį pasakosiu vaikams, anūkams ir pronanūkiams. Jei kas planuojate kelionę į šią stačiąją vietą – važiuokite kuo labiau ryte, nes 12val spiginant saulei buvo tikrai sunku. Ačiū, ačiū Emilei už kepurę ir Tadui už tą vėjo malūnėlį, kuris per usb jungtį jungiasi prie mobilaus telefono. Lipant šia siena yra gana daug namelių-stotelių, ten pavėsis, vėjas prapūčia, bėda ta, kad aukštesnes stoteles, kai kurie turistai naudoja nusilengvinimui, tad kvapas būna toks, jog nesinori ilgai užsibūti. Lipom ir su skėčiais, ir su nuo saulės akiniais, ir rankas vandeniu pylėmės, ir galiausiai maikes užsikėlėme tiek, kad pilvas būtų nuogas, nes kitaip ten neįmanoma. Viduryje lipimo yra parduotuvė vandens galima nusipirkti, bet galima rasti ir medalį nudažytą auksu, nes kinai sako, kad kiekvienas čia užlipę – herojus. Mes su Emile jau buvom bepasiduodančios, bet vos ne vos įveikėm tą sieną ir drebančiom kojom bėgom ja žemyn. Sakėm, kad daugiau niekados nebelipsim, atsivešim šeimas, bet pačios galės ir lipti. Geriausias jausmas buvo, tai, jog lipdamos žemyn skatinom ir palaikėm žmones, kaip ir mus palaikė kiti žemyn lipantys.

 

Paskutinei pirmos dalies pastraipai – mano pavargusios išraiškos iš paskutinių dienų Pekine ir vaizdelis iš mūsų hard sleeper’ių traukinio, iš kurio išlipę mes dar pora dienų Shenyang’e važiavome. Daugiau akimirkų ir vaizdelių iš Konfucijaus institutų vasaros stovyklos atidarymo ceremonijos ir iš mūsų gyvenimo Shenyang’e kitame įraše…

 

ZAIJIAN 😉

 

 

 

Advertisements

Nesinori dėti taško. Praeities intarpas No.1

Būdama Taivane, rašiau tik apie pagrindinius įvykius, aprašinėjau tas akimirkas, kurios man būnant mainų moksleive, atrodė pačios svariausios. Tikrai gana dažnai skundžiausi kiek daug visko vyksta ir, nors prirašau virš 1000 žodžių (kas, beje, yra skaičius reikalaujamas nacionaliniame lietuvių egzamine), paraštėse vis tiek lieka tiek daug ypatingų dalykų. Nežinau, kiek tęsis mano šių intarpų serija, bet ji manau yra labiau asmeniška, nes rašysiu tam, kad neužmirščiau ir tam, kad prisiminčiau ir įvertinčiau tai, ką man davė kiekviena diena ir tie žmonės, kuriuos sutikau. Nerašysiu apie kiekvieną dieną 11 -oje mėnesių (gaila, bet daugumos jų jau net nebepamenu), bet dabar, ypač kalbant su būsimais mainų moksleiviais, vis prisimenu tas dienas, po kurių paaugdavau ir mano mąstymo ribos prasiplėsdavo. Remsiuosi savo dienoraščiu ir atmintimi, kol pastaroji dar manęs neapleido. Datų susekimui man pasitarnaus veidaknygės siena.


2015m. Rugpjūčio 23d.

11951116_10204887010996791_254957482148398946_n
Bandau susigaudyti šūsnyse lapų po 22val kelionės.

Mano rugpjūčio 23d. anais metais, buvo ne 12val diena, o 24val kelionės aplink pasaulį para. Lietuvoje, atsisveikindama su šeima ir draugais, be galo džiaugiausi. Kavinėje mama fotografavo mane su draugais ir jų nupintu ąžuolu vainiku, draugė mane apsikabinus papasakojo lašinukų istoriją: “Aš norėjau tau atnešti lašinukų arba lietuviško kumpio, bet nuvažiavau į vieną parduotuvę, jie jų neturėjo, tada važiavau į senamiestyje esančią mėsinę, bet ji nedirbo, nes sekmadienis, tai šnipštas iš mano gerų norų, bet esu čia ir per Kalėdas atsiųsiu siuntiniu tau tų lašinių.” Prie patikrinimo vartų stoviniavom neilgai, nes man taip baisiai knietėjo juos pereiti, skristi vienai pačiai, pagaliau “išsilaisvinti”. Tą akimirką aš negalvojau, kas manęs lauks, kai grįšiu atgal, man rūpėjo tik ta nežinomybė, laukianti po 20val kelionės.

“Dar neišeikime, dar pastovėkime, Juk neužmiksim, tikrai neužmiksime, Šitokį vakarą, šitokį lietų, Kaip gi paliksim, kam gi paliksime, Lašas po lašo ta lietu surinksime…” – skautai pradėjo dainuoti tai, ką dažniausiai dainuojame visų stovyklų pabaigoje, tai, kas turi milžiniškai stiprią emocinę galią, mane tai sujaudino, labai, bet nesusigraudinau. Mano mama apsiverkė, draugai irgi nušluostė po ašarą, paskutinį sykį metams apsikabindami. Oro uoste, jau praėjusi patikrą nusprendžiau, kad man reikia lietuviško žurnalo kelionei ir nusipirkau “legendų” žurnalą, jį skaičiau visus metus, dar kartelį atsiverčiau ir grįždama.

Nuskridau iki Turkijos, ten paranojiškai laukiau 6val. Nemiegojau, rašiau, skaičiau “legendas”, padėjau vienam senam britui užsidėti sunkią kuprinę, man palinkėjo sėkmės. Vis kas 15min tikrinau, kur ir kad bus mano skrydis, o švieslentė tapo mano geriausia drauge, bent jau tomis valandomis. Nuėjusi iki išskridimo vartų, likus 10min iki įsodinimo pradžios, pamačiau, kad ten vis dar vykdomas įsodinimas į kažkokią Afrikos šalį. Atsisėdau priešais Azijos bruožų turinčių merginų ir angliškai paklausiau ar jos skrenda į Taipėjų, atsakymo sulaukiau rusiško: “ja nigavariu paangliski”, galėjau bandyti savo rusų kalbos žinias, bet iš jos veido išraiškos supratau, kad geriau nereikia.

Po dešimties minučių pamačiau pirmuosius mėlynus švarkus, priėjusi prie būsimų draugų (aka šeimos narių metams) labai netvirtai, bet su viltimi tariau: “Hello”. Antonia iš Brazilijos atsisuko, pasižiūrėjo į mano Rotary švarką ir nusišypsojusi puolė mane apsikabinėti ir bučiuoti. Šis žmogiškojo kontakto antplūdis buvo keistas, po tų 6val praleistų su skrydžių švieslente ir “legendomis”, bet tą akimirką aš pasijaučiau saugi. Buvau visiškai rami dėl tolimesnės kelionės raidos.

Įsėdus į autobusą, kuris mus vežė link lėktuvo, buvau apkabinėta braziliškais, prancūziškais ir netgi turkiškais mainų moksleivių ženkliukais. Girdėjau šių šalių kalbas aplink ir ne kartą į mane buvo atsisukta ir kreiptasi viena iš jų. Lėktuve dvi turkės turėjo vietas prie avarinio išėjimo, tad mes visi (berods 8-10) moksleivių susirinkom ir šnekėjom, stiuardai mus varė ir bandė nutildyti… Bandymai buvo nesėkmingi. Vėliau daliai mūsų nuėjus pamiegoti, likau dviese su Betül (Betciul) ji man pasakojo apie Turkijos politinę sistemą, aiškino, kokie didingi yra senieji pastatai ir šventyklos Stambulo ir kitų didžiųjų miestų centruose ir kaip į juos nėra investuojama, taip pat ji papasakojo, kaip žmonės skirsto save į europiečius ir ne europiečius pagal gyvenamąją vietą. Buvau sugundyta turkiško maisto pasakojimais, o mainais jai pasakojau apie Baltijos kelią, D. Grybauskaitę, partizanus ir tai, kaip Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija nepasidalija savo nacionaliniais valgiais.

Nusileidus Taipėjuje, visi drauge praėjome patikrinimą. Aplink mane visi vaikai video būdu skambino  savo tėvams, rodė mane ir savo kalbomis pristatinėjo “draugę iš Lietuvos”, tikriausiai, tą kartą girdėjau daugiau skirtingų Lietuvos pavadinimų pasakytų per tokį trumpą laiką nei bet kada iki šiol.

O vėliau jau įvyko pirmasis mano susidūrimas su taivaniečiais ir Taivano Rotary, buvau pasimetus, kai jie draugiškai visi iš eilės mane apsikabino, nes skaičiau ir buvau prisakyta, pati taip nedaryti. Vėliau buvo nufotagrafuota ta nuotrauka viršuje ir dar daug kitų. Nuėjus pavalgyti buvau šokiruota kainų, bet vėliau atsikvėpiau supratusi, jog 38 taivano doleriai yra 1 euras. Sėdint prie didelio stalo, visi man įteikinėjo mielas smulkmenas, vėl fotografavosi ir stebėjo kaip man sekasi valgyti su lazdelėmis, vienas, labiausiai man pirmomis minutėmis padėjęs žmogus, irgi mane vertino…

11903804_10204887008116719_6023127493246396384_n

Ištrauka iš mūsų pokalbio:

– Kuo Lietuva dabar labai garsi pasaulyje?

– manau, kad daug kas pasaulyje vertina ir naudoja mūsų gamintus lazerius, mes netgi turime mini Silicio slėnio atitikmenį mano mieste.

– O aš manau, kad garsiausi pasaulio modeliai yra lietuvės..

– Tikrai? Na mes turėjom pora merginų, kurios tikrai debiutavo pasaulio mados žurnaluose ir yra žinomos…

– Nejaugi? Pamačius tave netikiu, kad tik pora…

*Tada – tas nejaukus juokas. Aš pasitikslinau ar tai buvo komplimentas ir sulaukusi teigiamo atsakymo, atsiprašiau už savo objektyvias įžvalgas*

 

 

2016m. Rugpjūčio 23d.

14107753_1250640961621956_1727269711093919427_o

Šios dienos didžiąją dalį praleidau mokydama vaikus anglų kalbos stovyklėlėje, prisimenu, jog šokom pagal “just dance” ir leidom vaikams vaikytis antis žaidimų aikštelėje, buvo be galo gražus oras ir daug juoko.

Ironiška tai, kad tą pačią dieną po metų aš susitikau su dauguma skautų, kurių buvau nemačius metus, nors jau daugiau kaip pora mėnesių buvau grįžusi į Lietuvą. Gal atsitiks taip, kad rašydama apie savo dienas metų skirtumu, aš patvirtinsiu teoriją, jog viskas eina ratu ir metai iš metų darai skirtingus dalykus, bet viskas turi vadinamąjį “raštą”, kuriuo įvykiai kartojasi.

Nuotrauka daryta “Pasakos” kino teatre, jame po darbo atėjau žiūrėti filmo “Misija: Baltijos kelias.” Vienas iš kelionės per Baltijos šalis ir šio filmo bendraautorių yra skautas, dėl to gavome rezervuotas vietas. Nuotraukoje matote taivanietišką pakabutį ant mano kaklo. Tie, iš skaitančių ir matančių mane kiekvieną dieną mokykloje, gali jums patvirtinti, kad aš su juo nesiskiriu. Gavau jį prieš išvažiuodama iš savo antrosios host mamos, tai apsaugos ir harmonijos pakabutis, pagamintas iš Taivane labai populiarios medžiagos – nefrito.

Diena baigėsi pasivaikščiojimu po Vilniaus senamiestį ir pokalbiu su nuostabiu žmogumi, sėdinčiu man iš dešinės. Jeigu gana stipriai mylėjau Lietuvą būdama Taivane, po šios filmo peržiūros džiaugiausi vėl turėdama galimybę tą meilę Lietuvai maitinti, savo šalyje, sava kalba. Džiaugiuosi, jog aplink mane tiek daug lietuvybę puoselėjančių, bet ir super tolerantiškų žmonių.

P.S. Šiandien su Betül kalbėsime skype’u, pirmą kartą po keleto mėnesių, laukiu nesulaukiu ir bėgu ruoštis matematikos kontroliniui.

ZAIJIAN 😉

“Melskimės”, “nes mūsų gyvybės rūpi” | Atviras laiškas visiems ugdantiems vaikus

Kai įvyko teroristų išpuolis Paryžiuje, Prancūzijoje, buvau Taivane, viena geriausių mano draugių buvo Turkė. Pirma Lapkričio 13d. Ryte perskaičiusi naujienas, pagalvojau apie savo drauge, kuri anksčiau pasakojo ir apie išpuolius Turkijoje, iškilo nepaklaustas klausimas. Kaip ir dauguma žmonių ant savo facebook’o profilio nuotraukos užsidėjau Pranūzijos vėliavos spalvų efektą. Parašiau savo draugui juodaodžiui iš Paryžiaus,pasiteiravau ar jo šeima nesužeista ir sveika (atsimenu minėjo, jog jo sesės labai išsigandusios). Nebe pamenu, bet paieškojus surastumėte ir kokį nors įrašą, kuriame pasidalinau, komentavau ir išreiškiau savąjį “Melskimės už Paryžių” hashtag’ą.

Pietums susitikau su drauge turke, vengiau jos ko nors klausti, bet kalbą ji pradėjo pati. Pasidalino mintimis, kad jai teko facebook’e perskaityti amerikiečio komentarą, kuriame jis pareiškė, jog visi musulmonai turėtų mirti. Mano draugė, kuri šiaip yra emociškai stiprus žmogus, su ašaromis akyse išsiliejo man, pamenu, pasakė, jog jei visi, vien tik Turkijoje gyvenantys, musulmonai norėtų europiečių mirties, mes Europoje seniai būtume mirę. Ašaroms pradėjus riedėti greičiau ir gausiau, ji pareiškė, jog jai baisu dėl savo šalies piliečių, jei liūdna ir pikta, kad prieš tai įvykus sprogimams Turkijoje, niekas neprašė melstis už Turkija ir facebook’as tokių efektų neturėjo, ji pareiškė, jog bijo “visuotinio musulmonų nekentimo”. Nuraminau ją. Po poros valandų, jau sėdint jos namuose, ji atsuko telefoną, kuriame buvo žinia, jog Londono traukinių stotyje vienas vyras nustūmė į važiuojantį traukinį moterį su hidžabu (Musulmonių kūno apdangalas, kuris atidengia tik moters akis). Puikiai atsimenu tą vaizdo įrašą, taip pat pamenu, jog moteris laimingai išvengė didelių kūno sužalojimų (nors visu kūnu atsitrenkė į pravažiuojantį traukinį). Bet mano draugė pasakė sakinį, kuris įsirėžė į mano galvą ilgam: “Matai, tai prasideda”. Supratau, jog ji tuo metu šnekėjo tik apie “visuotinį musulmonų nekentimą”, bet dabar suprantu, jog jos žodžiai man įsirėžė dėl to, jog pasaulyje prasidėjo visuotinė neapykanta, viskam. Nors Turkija po paskutinės atakos Stambulo oro uoste ir gavo savo facebook’o efektą ir garsiausi pasaulio pastatai pasipuošė vėliavos spalvomis. Tai neapykantos nesustabdė.

  • Turkijoje nuo teroristų išpuolių iš viso žuvo 230 žmonės.
  • Paryžiuje žuvo 130 žmonių.
  • Briuselyje žuvo 35 žmonės.
  • Vakar naktį Taivane , traukinyje sprogo bomba, sužeisdama apie 30 žmonių.
  • Vakar Dalase buvo nušauti 5 žmonės.
  • Ukrainoje, prieš pora metų, prie Maidano kilus susirėmimui pareigūnų buvo nušautas gydytojas bandęs padėti sužeistajam.
  • Kiek pabėgėlių vaikų žuvo ir dar žus bandydami išsigelbėti nuo mirties namų šalyje?

Visi šie pastarųjų metų įvykiai sukėlė milžinišką bangą internete. Asmeniškai sekiau tik facebook’ą ir komentarus įvairiuose internetinės žiniasklaidos puslapiuose. Visi keitėsi savo nuotraukas šalių vėliavų spalvomis išmargintais efektais, dalinosi ,pastatų apšviestų nukentėjusių šalių vėliavų spalvų, nuotraukomis, bet svarbiausiai… Dalinosi “Melskimės už…” ar “Kažkieno gyvybės rūpi”. Visi šie hashtag’ai turėjo savo pradžią ir buvo labai sėkmingi, jie pasklido greitai ir, manau, buvo sukurti iš gerų norų, bet niekas nesuprato ir gal vis dar nesupranta, kokią neapykantą pasėjo/-a. Nebandau nuginčyti minties, jog reikia pagerbti žuvusius, bet reikia pagerbti visus žuvusius ir pagarba žuvusiems neturi tapti paskata žudynėms.

Lapkričio 14d. grįžusi namo po popietės, praleistos su drauge turke, aš nusiėmiau tą Prancūzijos vėliavos spalvų efektą nuo savo nuotraukos ir atsitikus kitiems sprogimams Turkijoje, stengiausi jais visais dalintis savame facebook’e. Žinojau, kad gal dauguma žmonių net nepaspaus tos nuorodos, bet tikėjau, kad tie, kurie paspaus supras, kiek daug žmonių mirė ne vien tik Europoje (ironiška, mano draugė turkė visuomet mane pašiepdavo, kai Turkijos kalbėdama, neįtraukdavau į Europos ribas). Neesu ir nenorėjau būti žmogumi, kuris parodys saviems skaitytojams, facebook’o draugams, kad pasaulis žiauri vieta, kad žmonės miršta kiekvieną dieną labai dideliais kiekiais. Ne vien tik Afrikoje iš bado, Brazilijos favelose dėl susirėmimų tarp narko gaujų, ne vien tik teroristų organizuotuose sprogimuose, ne vien tik susišaudymuose,  ne vien tik pilietiniame kare.

Taip, pasaulis toks yra, vieni miršta, kiti gimsta, treti sako, kad žemėje nebetelpa tiek žmonių. Jie sako, jog gerai, kad atsitinka įvykiai, kurie paskatina žmonių mirties skaičiaus augimą. Gal, gal žemė taip valosi, gal čia Dievo atpildas už visas mūsų nuodėmes ir gamtos niokojimą nuo pramonės perversmo… Bet ne mums spręsti kieno gyvybės yra vertingesnės, kurie žmonės atsižvelgiant į jų kilmę ar odos spalvą gali mirti ir kurie ne. Todėl visų žmonių, kurie turi facebook’ą, visų, kurie skaito šį mano rašinį, prašau, prieš pasidalindami hashtag’u (kad ir koks jis bebūtų populiarus Amerikoje, Turkijoje ar Belgijoje) pagalvokite, jei turite vaiką, kuris pasidalino tokiu hashtag’u ar pasikeitė nuotrauką, paklauskite jo Kodėl? Paklauskite savęs Kodėl? Paaiškinkite vaikui, kas yra meilė, paaiškinkite, jog mirę žmonės mylėjo ir tą naktį vykdami metro nevirė iš neapykantos musulmonams. Papasakokite vaikui apie pasaulio religijas, leiskite jam ar jai pačiam surasti atsakymą, bet labai prašau, papasakokite jam viską, pasakykite, kad yra jo amžiaus vaikų garbinančių Alachą ir norinčių būti astronautais ar balerinomis, pasakykite, kad panašios mintys sukasi ir juodaodžių ar azijiečių vaikų galvose, šnekėkite, prašau. Kiekvieno iš mūsų pareiga yra išreikšti pagarbą mirusiems, tylos minute pagerbti kraupius įvykius, bet taip pat kiekvieno iš mūsų pareiga yra mąstyti ir padėti mąstyti aplinkui esantiems, mokykimės ir mokykime kitus. Jei jūsų vaikas išklausęs ar perskaitęs nuspręs pasidalint “Black lives matter” (Juodos gyvybės rūpi) ar “Pray for Brussels” (Melskimės už Briuselį) hashtag’u – nuostabu, nes jis jaus pareigą ir norą tuos žmonės pagerbti, bet pamatęs moterį su hidžabu, jis niekada jos nepastums į važiuojantį traukinį ir nusišypsos jai praeidamas, kaip ir jums šypsosi virtuvėje.

fotos-for-barcelona-sarah-white
Nuotrauka iš http://www.citypages.com

 

P.S. Turiu draugę musulmonę, jos paskatinta skaičiau koraną, tai padėjo suprasti religiją, bet neginu teroristinių idėjų. Turiu draugų juodaodžių, jie buvo “faini” dėl gerų šokių judesių, humoro jausmo, bet dėl to nepateisinu vakar Dalase atimtų gyvybių. Turiu draugų Prancūzijoje ir mano širdis sprogtų, jei jiems kas atsitiktų, bet dėl to nekaltinčiau religijos (Juk kažkada kryžiuočiai žudė ir dar baisiau, naudodami mano tikėjimo vardą).

ZAIJIAN

Dvi savitės po karto Taivane…

Ilgokai nerašiau, dar būdama Taivane, nors norėjosi, žinojau, kad reikėjo, bet atsitiko daug dalykų, reikėjo susipakuoti savo metus į 20kg talpos lagaminą, atsisveikinti su visais ir palikti savo 10 mėnesių užnugaryje. Su visomis vietomis, žmonėmis, nuotykiais ir išgyventais jausmais. Skamba liūdnai ar ne? Taip nėra, girdėjau, sunkiausia fazė manęs dar laukia: grįžimas į mokyklą. Kol kas antrąją “grįžimo ir readaptacijos” savaitę leidžiu Kretoje su šeima. Žinoma, atostogos, paplūdimys, geras maistas labai padeda mėgautis gyvenimu ir neliūdėti, palikus savo sukurtą gyvenimą Taivane. Manau, kol kas mano readaptacija yra sėkminga, nors negaliu džiaugtis oda ir organizmu, kuriems, matyt, keturi lėktuvai per vieną savaitę ir trys skirtingos klimato zonos nelabai patiko…

13460846_1025382524182765_9909497_o (1)

Bandžiau pasikeisti tinklaraščio pavadinimą ir deja, deja tai neįmanoma, tad teks skaityti mano įrašus, kurie nebebus rašomi iš Taivano, bet bus rašomi žmogaus, kuriam Taivanas paliko didelį įspūdį ir pakeitė asmenybę “nuo šaknų”. 

Grįžtant mane labiausiai neramino pati kelionė, mano knygų prikištas rankinis bagažas, trys skirtingi lėktuvai. Mąstant apie tolimesnę ateitį ir pasikeitimus po Taivano manyje, buvo neramu dėl santykių su šeima, draugais. Buvau pilna klausimų, abejonių. Mano prieš kelioninę nuotaiką pakeitė ir tai, kad likus porai dienų iki mano išskridimo į Taipėjų atskrido senas draugas keliautojas, su kuriuo dirbome su vaikais Lietuvoje ir tuomet, pildanti visus dokumentus mainų programai, šnekėdavome apie keliones, vietas, kuriuose jis yra buvęs. Atvykęs jis man priminė priežastis ir tą jausmą, tą “troškulį”, kuris mane paskatino išvykti. Po tos dienos ir pokalbių suvokiau, kad nenoriu namo taip stipriai, kaip man atrodė. Nesupraskit neteisingai, aš labai džiaugiuosi grįžusi, nebuvau tokia laiminga, kaip tą akimirką, kai pamačiau visus savo senus draugus, šeimą, brolį oro uoste, kai galėjau juos apkabinti ir vėl kartu juoktis. Tiesiog išvykus taip toli pasikeitė požiūris, į tai ko reikia norint būti laimingai ir dėl ko reikia dirbti. Draugas atsisveikinant Taipėjuje labai linksmai paklausė: “kur toliau?”. Įsivaizduoju, kad šitą skaitantiems, mano tėvams,  galvoje sukasi atsakymas “į mokyklą, kur toliau…”, į ją ir žingsniuosiu nuo rugsėjo, o jiems, saviesiems gimdytojams, esu be galo dėkinga už suteiktą progą, jeigu ne jų parama ir finansiškai, ir motyvavimas nuo pat pradžių – nebūčiau turėjus <kol kas> geriausių metų!

Ką pastebėjau grįžusi?

Būdamas mainuose supranti, kad pasikeitei, bet kaip ir kuo sužinai tik pargrįžęs ir atsiradęs senoje aplinkoje. Bent jau taip atsitiko man. Santykiai su tėvais pagerėjo, svetimi žmonės ar tėvų draugai išgirdę (ar žinoję), kad prabuvau metus Taivane, pradėjo su manimi šnekėti su didesne pagarba. Taivano tema kol kas nesekina, nes dar neteko labai daug ja šnekėti, tėvams ir kitiems žmonėms pasakau tik po faktą ar po du, jei jie siejasi su pokalbio tema. Kartais gaunu klausimų, bet net ir klausimai, dažniausiai iš žmonių, kuriems net nelabai įdomu. Įdomiausia buvo kinų kalba šnekėti su taivanietėmis, kurias sutikau Lietuvoje, jos atvyko pas mane taivanietiškos vakarienės (kaip ir mano sugrįžimo vakarėlis su daug šurmulio ir nešvarių indų). Pašnekėjome apie viską, kinų kalba aptarėme ir dalykus, kurių nesinori niekam pasakoti anglų ar lietuvių kalbomis. Džiaugiausi, kad supratom viena kita, o ir tėvams, mačiau, patiko klausyti, jog moku bendrauti. Dėl kinų kalbos išaugo “bendravimo apetitas” pamatau azijietį ir visąlaik knieti prieiti ir ko nors paklausti kinų kalba. Juokingiausia situacija buvo Kretoje užėjus į “China Town” parduotuvę, pravaikščiojau tarp eilių: pigių suknelių, rankinių, kvepalų, vis stebėdama, akivaizdžiai iš Kinijos kilusią, pardavėją, bet taip ir nepriėjau, taip nieko jai ir nepasakiau… Nieko gal kitą kartą. Matot, manau keistai atrodyčiau – Graikijoje kinų kalba su “China Town” pardavėja bešnekanti  lietuvė. Ateis laikas, kai labiau “išalksiu” ir man kitų nuomonė neberūpės.

Neseniai susitikus su Emile, kuri Taivane praleido metus prieš mane, iš jos išgirdau, jog ji grįžus iš Taivano nebemato problemų, kur jų nėra ir supratau, kad tai dar viena, bloga ir Taivane iš manęs išgaravusi, savybė. Pastebėjau, jog išmokau emocijoms paėmus viršų: sustoti, įkvėpti ir nusiraminti. Tikriausiai tai bus viena geriausių, mano parsivežtų, dovanų. Praeitą dieną, besislepiant nuo saulės su tėvais ir jų draugais uolose, šokinėjant į druskingą viduržemio jūrą supratau, kaip pasikeitė mano požiūris į tas pačias akimirkas, dabar šokinėdama, net ir nusibrozdinus koją, neliūdėjau, toliau plaukiojau, šokinėjau. Išlipusi į krantą ir gavusi arbūzo (taip to pačio, su kuriuo matote nuotrauką viršuje) labai plačiai viduje nusišypsojau. Tokios akimirkos prieš metus manęs nestebino, net nepabandydavau suvokti, kokia laiminga esu tame laike, kuriame buvau. Per daug galvodavau į ateitį, planuodavau ir visąlaik galvodavau ir sau sakydavau, kad gali būti geriau. Dabar grįžus, tiesiog džiaugiuosi viskuo. Nebebijau ir nebekreipiu dėmesio į savo abejones ar savus nusistatymus. Tikriausiai toks yra kelias į “subrendimą”, kartais net keista paleisti savo nuomonę, kurią prieš metus būčiau ginus iki nukritimo. Išvažiavusi pamačiau ir išmokau, kaip galima bendrauti, gyventi ir suvokti pasaulį kitaip. Ir tai yra nuostabu, ir tai yra nepakartojama, ir neaprašoma (nors aš jau antrą dieną bandau).

Žadėjau tęsti rašymą, taip ir padarysiu greitai dalinsiuosi įrašais iš Kretos. Graikija ir Kreta – daugumai lietuvių patraukli vieta, nes su Ryanair skraidina pigiai ir tiesiogiai. Be nuostabių paplūdimių su skaidriu kaip stiklas vandeniu ir gero maisto yra labai daug ko pamatyti, sužinoti ir patirti. Apie viską jau greitai! Pora akimirkų…

 

This slideshow requires JavaScript.

ZAIJIAN 😉

Naujos patirtys ir nauji įspūdžiai.

Pasistengsiu šį kartą, nerašyti ilgos įžangos apie įrašų rašymą (žinau, žinau negražu laužyti metus trunkančią tradiciją, bet ką jau padarysi). Šiaip mąsčiau, kad pratęsiu tinklaraščio pildymą ir grįžusi namo, nežinau ar turėsiu tam laiko, nes reikės mokytis daug intensyviau, nei šiuos metus ir nežinau ar turėsiu ką pasakyti ir ką papasakoti, bet jei turėsiu – būtinai stnegsiuosi dalintis. Labai noriu pasidžiaugti tuo, jog neseniai patikrinusi savo tinklaraščio lankomumą pastebėjau, kad per keturis mėnesius mano tinklaraštį aplankė apie 600 žmonių! Nėra tai baisiai dideli skaičiai tarptautiniais mąstais, bet kai pamąstau, kiek mokinių klasių tiek žmonių užpildytų, visai savimi didžiuojuosi. Lietuvoje niekada nerašiau, nes bijojau apsijuokti, pridaryti gramatinių klaidų. Būdama progimnazijoje kartais gaudavau pagyrimų iš lietuvių kalbos mokytojos dėl savų rašinių, dažnai ji jų man net neatiduodavo (pasilikdavo “fondui”), bet atėjusi į gimnaziją, buvau smarkiai baudžiama už savitą rašymo stilių, nes jis dažniausiai neatitikdavo mokytojos užduoties, buvau įsitikinusi, kad neturiu jokio talento ir rašyti nemoku, nors kažkur giliai vis kirbėjo prisiminimai iš progimnazijos ir mokytojos šypsena, prašant ateiti prieš klasę ir paskaityti savo darbą. Rašydama iš Taivano, pradėjau girdėti iš giminių, šeimos ir savų draugų, jog jiems patinka mano įrašai, tad vėl po truputį atsigavau ir rašymas man tampa malonia terapija, o ne darbu, kuris, žinau, kad bus įvertintas nuo 1-o iki 10-imt.


Pradėsiu nuo to  ką žadėjau praeitame įraše  – lietuvių gyvenančių Taipėjuje susitikimas. Sekmadienio vakarą susirinkome jaukioje kavinukėje, esančioje netoli Taipei 101. Jeigu manęs, kas nors paprašytų vienu žodžiu apibūdinti tą mini lietuvių bendruomenę, kuri tą vakarą susirinkusi sėdėjo ir vakarieniavo kartu – negalėčiau. Dėl to labai džiaugiuosi, nes visi čia atvykę (mūsų buvo apie dvylika) atvyko dėl labai skirtingų priežasčių, buvo žmonių, kurie čia gyvena jau daugiau nei dešimt metų, buvo tokių, kurie atvykę dar tik prieš pora savaičių, bet visi savaip įdomus, su savomis istorijomis. Buvo keletas lietuvių moterų, kurios yra ištekėjusios už taivaniečių, viena lietuvių pora su mažiuku vaiku, o visi kiti gyvenantys, besimokantys ar besilankantys Taipėjuje. Iš tikrųjų buvo gana baisu eiti į susitikimą, nes pažinojau tik dvi merginas ir nežinojau, kaip žmonės, kurie visi yra gerokai vyresni už mane, žiūrės į mane. Kai šeimos prieš susitikimą parašė, kad atsiveš savas atžalas, juokais mąsčiau prie kurių man reikės būti, šios baimės Taivane jau buvau atsikračiusi, laisvai galiu bendrauti su bet kokio amžiaus žmonėmis, bet bendrauti lietuviškai, su žmonėmis kilusiais iš šalies, kurioje tą baimę turėjau… Nerimastis išgaravo su pirmaisiais rankų paspaudimais ir pirmaisiais klausimais. Vėliau laisvai šnekėjau ir džiaugiausi sulaukusi įdomių diskusijų, bei pašnekovų balsuose nejausdama pajuokos ar nenoro bendrauti, nes esu per jauna.

12968051_10205636550823030_4881391477119035417_o

Kitas linksmas įvykis, buvo plaukimas baidarėmis su skautėmis. Mano host tėvai ir mokyklos mokytojas pirma išgirdę mano idėją ir prašymą mane išleisti plaukti, buvo gana sunerimę ir pradėjo man sakyti, kad gal turėčiau susilaikyti, saugumo dėlei. Galiausiai pavyko juos įtikinti, jog esu daug kartų plaukusi baidarėmis Lietuvoje ir nuraminti juos, kad man nieko nenutiks. Atvažiavusi pastebėjau, kad mano amžiaus grupės merginų beveik nebuvo, bet gana greitai radau bendrą kalbą su jaunesnėmis skautėmis. Su viena iš jų sutarėm kartu plaukti (baidarės buvo dvivietės). Visa kelionė į priekį (pasroviui) buvo juokų darbas palyginus su tuo, su kuo mums teko kovoti grįžtant. Plaukimas buvo įdomus, nes mano partnerė, nors esanti jaunesnė už mano jaunesnį brolį, buvo labai subrendusi, daug ką apšnekėjom ir daug prisijuokėm. Irkluodamos atgal pasiteikėme dainavimo galią ir nugalėjome stiprų lietų, srovę ir gana didelį atstumą. Labai mumis didžiuojuosi ir džiaugiuosi, nes buvome viena iš dviejų porų, kurioms nereikėjo motorinės valties pagalbos, grįžtant. Vienintelis dalykas, dėl kurio vėliau apsirgau buvo mano protas, pamiršęs apie sausų drabužių pora (žinot Lietuvoje tai tėvai visąlaik tris kartus primena).

Rašau apie lietų sėdėdama kavinėje, pažiūriu pro langą, o ten pasirodo pila kaip iš kibiro, nors dar prieš pora minučių buvo labai karšta ir atrodė, kad  lietus nenusimato dar gerų poros dienų bėgyje.

 

Pradėjusi kalbėti apie orą, galiu apie jį ir pratęsti. Pastarosiomis dienomis buvo labai karšta, visąlaik apie plius trisdešimt laipsnių (skaitantiems Lietuvoje tikriausiai pavydu darosi ir jau girdžiu “ko ji ten skundžiasi?”), bet visąlaik slepiuosi vietose turinčiose oro kondicionierių, įsimyliu metro stoteles, autobusus, kurie žiemos metu, su savo šalta vidaus temperatūra, buvo tapę didžiausiais mano priešais. Deja, dideli oro skirtumai ir prieš tai buvusios pora savaičių lietaus be sustojimo, peršaldė mane (gerai, jau gerai, pati persišaldžiau, nes “nėra blogo oro, tik bloga apranga”). Teko apsilankyti pas gydytojus, o pastarųjų nuo mažų dienų bijau labiau nei piktų šunų, tamsos ar vorų. Mano host tėvai pamatę, kad mano sveikata negerėja papriekaištavo ir turėjau sutikti su jais. Nebuvo taip blogai, kaip tikėjausi, jaunas gydytojas laisvai šnekėjo angliškai, paaiškino, kokius vaistus duos ir netgi leidau jam atlikti man vietinį gydymą (toks gana nemalonus procesas, kai tau per nosį ir į gerklę sukiša metalinius vamzdelius ir kažko pripurškia).

Dėl ligos ir išbalansuoto miego ritmo nebesugebu rytais atsikelti į mokyklą. Ypač šiomis dienomis, kai yra labai karšta, naktimis sunku užmigti, o paryčiais reikia kovoti su uodais. Džiaukitės tuo sniegu Lietuvoje, bent šitos bjaurybės nevalgo jūsų kojų! Stengiuosi iš paskutiniųjų, tikiuosi, kad gal pavyks susiderint savo vidinį laikrodį, bent jau mainų metų pabaigoje. Iš tikrųjų nuoširdžiai nuo atsikėlimo baido mintis, jog reikės išeiti į tą karštį ir pėstute keliauti link metro turgaus gatve, bet pagalvoju, kad Lietuvoje neturiu turgaus gatvės ir grįžus pasiilgsiu to judėjimo ir tų pigių vaisių, tad sukaupiu savimotyvaciją ir einu. Motyvaciją kelia ir atrasta angliška radijo stotis, kurioje groja M-1 PLIUS atitikmens muziką.

Ateinančias dvi savaites reikės labai susikoncentruoti ties kinų kalbos mokymosi, nes gegužės primąjį savaitgalį laukia kinų kalbos egzaminas. Besimokydama supratau, kad gauti A1 lygį nebuvo taip sunku, kaip bus šįkart, bet vėlgi bandau visaip, kaip įmanoma save motyvuoti ir stengtis įsiminti visus tuos hieroglifus. Pasitikėjimą savimi kelia ir kitų moksleivių host tėvai, kurie visąlaik pastebi, jog mano kinų kalba yra labai gera, na mtyt, tik dėl to, jog suprantu apie ką jie šneka ir mėgstu įsiterpti į pokalbius paaiškindama, tai kas jiems būna neaišku. Tiesiog labai mėgstu kalbėti ir kalbėtis, net jei kas nors manęs nesupranta, paaiškinu pora kartų kinų kalba, o jei pati ko nors nesuprantu, visąlaik klausiu ir tiesiog stengiuosi susišnekėti, ko taivaniečiai iš kitos pusės su anglų kalba, beveik nedaro, bent jau mano amžiaus. Ironiška yra ir tai, jog mano portugalų kalbos žinios gerėja, nors tam neskiriu per daugiausiai laiko. Kiekvieną kartą brazilams šnekant, gaudau kiekvieną žodį ir bandau suprasti, bet jiems dažniausiai sakau, kad nieko nesuprantu (juk linksma klausytis, ką apie tave ar kitus šneka žmonės manydami, kad nežinai nė žodžio). Kartais būna, kad sukurpusi kokį nors sakinį pasakau savo kinų kalbos klasiokams ir jie nustebę minutę nė žodžio neprataria. Turiu svajonę, jog grįžusi į Lietuvą turėsiu galimybę mokytis ir gilinti savo portugalų kalbos žinias (gal pagaliau galėsiu laisvai susišnekėti su savo draugais brazilais).


Iki skrydžio namo liko gana mažai laiko koks mėnesis ir pora savaičių, o dar daug vietų yra, kurias norėčiau aplankyti, reikės šią savaitę susidaryti sąrašiuką ir pradėti intensyviai leisti savaitgalius. Kai draugai manęs paklausia ar noriu grįžti, nežinau ką atsakyti, nes dalis manęs labai pasiilgo senamiesčio, šeimos, draugų, skautų, miško, senelių ir šuns, bet dalis manęs visuomet liks Taivane, tuose motorolerių ir prekystalių pergrūstuose gatvėse, metro traukiniuose, kuriuose perskaičiau tiek daug knygų ir visose vietose, kuriose apturėjau įdomius pokalbius, juokiausi iki ašarų ar šokau ir dainavau. Bet dėl vieno dalyko labai džiaugiuosi ir važiavimas namo ramina – būdama Taivane nusprendžiau, ko noriu iš gyvenimo ir sumąsčiau ką noręčiau studijuoti, tad pora metų likusių gimnazijoje turėsiu tikslų, ties kuriais galėsiu dirbti.

balandzia2.jpg
Balandžiai, kuriuos nufotografavau, keliaudama namo.

Prieš pora dienų susirašiau su senu draugu, kuris gyvena ir dirba tik dėl keliavimo ir jis tiesiai šviesiai man pasakė, kad grįžti bus sunku, kad norėsiu keliauti ir, kad mažai kas arba iš vis niekas nesupras kas man atsitiko per šiuos metus. Gal ir tiesa, bet tikiu, kad sutiksiu žmonių su panašiomis patirtimis ir senieji draugai liks tokiais draugais, su kuriais man buvo smagu leisti laiką ir prieš išvykstant. Žinau, kad skautai nepasikeis, tai vieta ir tai yra žmonės, pas kuriuos nekantrauju grįžti, noriu miegoti palapinėje, eiti į žygius, lydėti saulę į ežerą ir dainuoti susėdus aplink laužą.

Įmetu dar keletą nuotraukų, kurias visas šiaip galite rasti mano facebook’e.

This slideshow requires JavaScript.

ZAIJIAN 😉

Mini įžvalgos arba kodėl būti mainų moksleiviu yra nuostabu.

Sveiki, sveiki,

nesitikėjote tokio trumpo laiko tarpo tarp įrašų? Aš irgi ne, bet kažkaip pamąsčiau, kad jeigu likus porai mėnesių Taivane, rašysiu jums tik apie vietas, kuriuose buvau, bus nelabai įdomu. Gal ne tiek ne įdomu, o šiek tiek ne tai, ką norėčiau rašyti. Pradėjus rašyti tinklaraštį, turėjau vieną viziją, su laiku ji labai keitėsi, dabar grįžtu prie ´´šaknų´´. Man patinka, kad tradiciškai prieš kiekvieną įrašą parašau įžangą apie tinklaraščio rašymą, jei nebeįdomu skaityti, ateities įrašuose galite tiesiog praleisti įžangą.

 


Šią savaitę ir vėl turiu pora laisvų dienų, nes Taivane šiuo metu visi turi, tokias kaip ir religines atostogas: per jas, pasak mano host mamos, labai svarbu melstis už visus senesniuosius šeimos narius, nesvarbu gyvi jie ar mirę. Dauguma taivaniečių per šias atostogas važiuoja aplankyti ir kartu pasimelsti su savo seneliais ar proseneliais. Kadangi pradėjau šnekėti apie meldimasi, galiu parašyti vieną įdomų faktą, kurį neseniai išgirdau iš Carolinos host mamos. Pasirodo, kad moterys ir merginos negali eiti į šventyklą mėnėsinių savaitę, su Carolina bandėme iškvosti, kodėl čia jie turi tokią tradiciją, bet vienintelis atsakymas, kurį supratome kinų kalba buvo – nepagarba dieavams.

Nors ir pradėjau apie meldimasi ir religiją, pagrindinė rašymo priežastis yra vakar vakare įvykusi vakarienė. Praeitą dieną su Carolina ir mano host šeima praleidome labai linksmai ir labai šiltai (lauke temperatūra siekė dvidešimt devynius laipsnius). Vakare Carolina pakvietė nakvoti pas ją. Atvykusios pasigaminome romantišką vakarienę: paprasčiausius makaronus, o gėrimui atsinešėme kolos, kurios Carolinos host tėvai visąlaik mums nuperka. Čia viena iš problemų, būnant mainų moksleiviu, kolą iš pradžių naudoji kaip vaistą virškinimui, o po pirmųjų mėnesių tai tampa vos ne kiekvienos dienos gėrimu. Tikiuosi, mano cukraus kiekis kraujyje nebus per daug pakitęs grįžus. TIKIUOSI. Viską pasiruošus, pasiūliau Carolinai eiti valgyti į verandą, nes buvo labai gražus ir šiltas vakaras. Susėdom ant medinių fotelių ir valgėm žiūrėdamos į tamsų dangų, negaliu pasakyti, kad į žvaigždėtą, nes Taipėjuje žvaigždžių matyti neįmanoma, niekada. Buvo gerai ir be žvaigždių, sėdėjome, valgėm, šnekėjom ir siurbčiojom savas kolas iš skardinių. Pradėjome šnekėti, apie tai kuo norim būti užaugusios, kaip elgiasi mūsų šeimos (kultūriniai skirtumai yra nešsemiama mainų moksleivių pokalbių tema, jos bet kada gali griebtis, kaip šiaudo), vėliau pradėjome dalytis skaudesniais prisiminimais…

Prisiminus mainų metų pradžia: niekada nebūčiau pagalvojusi, kad mes su Carolina tapsime tokios artimos, kad tiek daug ko viena iš kitos išmoksime ir tiek visko kartu patirsime. Draugystė ir pamokos, kurias išmokau bendraudama su žmonėmis iš įvairių šalių yra vienas pagrindinių bagažų, kuriuos išsivešiu iš Taivano ir kurie yra kaltininkai to fakto, jog grįšiu nebe tokia pati. Sužinojusi, jog keliausiu metams į Taivaną, naktimis sapnavau, kaip įsiliesiu į Taivano kultūrą ir metus gyvensiu, kaip Julia Roberts ´´melskis, valgyk ir mylėk´´. Tikrovė buvo kitokia. Daug geresnė: gavau savų Julia Roberts momentų Taivano gamtoje, šventyklose ir naktiniuose turguose, bet kartu su Taivano kultūros žiniomis, dėl kitų mainų moksleivių sužinojau tiek daug apie Braziliją, Turkiją, Ameriką, Ekvadorą, Meksiką, Prancūziją ir t.t. Mielai vardinčiau ir dėstyčiau savo mintis proza dar ilgai, bet žinodama, kad linksmiau yra skaityti faktus žemiau parašiau keletą faktų, apie kuriuos važiuodamas į mainus nepagalvojau, bet tai yra pagrindiniai mane pakeitę ir praturtinę veiksniai.

  • Vakariniai pokalbiai su geriausiais draugais tapusiais mainų moksleiviais, kurie dažniausiai prasideda: ´´O tu/jūs įsivaizduojat…´´, ´´kaip keista, kad prieš metus…´´.
  • Valgymas įvairių šalių restoranuose. Čia esu dėkinga gyvendama Taipėjuje, nes su vienu ar kitu tautiečiu nuėjusi į jo šalies restoraną, ne tik gauni nuolaidą (nes jis linksmai pašneka savo gimtaja kalba su restorano savininkais), bet ir sužinai apie valgymo tradicijas, bei maisto ypatumus (pvz.: Kuo Indijoje gaminamas kuris namuose skiriasi, nuo gaminamo kavinėse).
  • Užsieniečių atradimai. Eini gatve su mainų moksleiviais draugais ir pamatai kitą užsienietį, aišku, kad prieisi prie jo paklausi iš kur jis, ką čia veikia ir neduok diev tu esi su draugu iš lotynų amerikos ir nepažįstamasis kilęs iš tos paties šalies… Gali per jų pokalbio laiką nueiti nusipirkti ir išgerti visą butelį vandens.
  • Tavo muzikos grojaraštis staiga pasipildo mažiausiai penkiomis skirtingomis dainomis. Jau pirmą savaitę savame telefone turėjau kinų kalbos, ispaniškų, portugališkų ir vokiškų dainų. Taip jau atsitinka.
  • Išmoksti sveikintis su visais, atitinkamai iš kurios šalies yra jie kilę. Su turkais ir prancūzais po dų bučinius į skirtingus skruostus, su meksikiečiais ir brazilais po vieną, o visų kitų šalių atstovų prieš pasisveikindamas atsiklausi.
  • Pripranti kas tris mėnesius visiškai pakeisti gyvenamąją aplinką. Kas tris mėnesius susikrauni visą savo gyvenimą į vieną lagaminą ir persikraustai į visai kitą vietą, į šeimą, kurios narių charakteriai dažnai labai skiriasi nuo buvusios šeimos. Išmoksti puikiai prisitaikyti, prie visko.
  • Turi galimybę keliauti su draugais, eiti kur nori ir tvarkytis su gauta laisve. Šitas punktas truputėli slidesnis, nes kai kurios host šeimos neleidžia eiti kur nori, o kai kurie mainų moksleiviai nelabai moka tvarkytis su laisve, kurią jie gauna. Bet vis tiek dažniausiai turi galimybę išsirinkti vietas, į kurias nori nuvykti ir gali sėsti į autobusą su drauge ir važiuoti.
  • Šventi keisčiausias, bet kartu linksmiausias tavo gyvenime Kalėdas ir Velykas (ir visas kitas tradicines šventes). Nežinau ar keista dėl to, kad skype šneki su šeima, kuri sėdi pas močiutę už vaišių stalo, o tu verdiesi makaronus su drauge ar dėl to, kad per kūčias valgai mėsą, bent jau Taivane Velykų likau taip ir neatšventusi.
  • Supranti, kad rūpintis sava sveikata yra gana sunku. Bent jau man asmeniškai buvo savaitgalių, kai jaučiausi blogai ir galvojau, kad Lietuvoje gulėčiau lovoje, bet čia, vis tiek ėjau į renginius ir vietas, kitaip sakant, nekeičiau savo planų ir gelbėjausi tik lietuviškais vaistais, nes bijau eiti pas daktarą Taivane. Lietuvoje viskas daug paprasčiau, dažnai dar ir tėvai, kuriuos vaistus, kada gerti primena.
  • Pradedi vertinti kiekvieną kvapą ir skonį, kuris nors kiek primena kažką. Man ne kartą taip buvo, kad einu Taipėjaus gatve ir staiga užuodžiu kepinamo svogūno kvapą ar metro prasilenkiu su moterimi, kuri pasikvepinusi Lietuvoje esančios mamos kvepalais… Linksmiausiai buvo, kai mano antros šeimos host mama netyčia pagamino plovą, papasakojusi, kad mes Lietuvoje tai valgome ir, kad man tai primena namus, gavau pabaigti visą bliūdą. Tada pradėjau galvoti kodėl tapai toks pastabus kvapų atžvilgiu.
  • Supranti, kad šalis, kurioje praleidai mainų metus visąlaik liks tavo širdyje. Prieš pora mėnesių galvojau, kad gera metus praleisti Taivane, bet nemanau, kad norėčiau čia gyventi. Po kinų naujųjų metų nebenoriu grįžti, juokinga, bet, matyt, po maždaug šešių mėnesių pripranti ir pradedi gyventi, nepaisant minusų, su kuriais anksčiau teko susidurti. Dabar baisu pagalvoti, kaip reikės priprasti prie Lietuvos. Bet Vilniaus senamiesčio pasiilgau.

P.S. Šiandien eisiu susitikti su Taipėjuje gyvenančiais lietuviais ir jų šeimomis, tad gal vėliau parašysiu ir apie tai.

11147176_1046411435416341_4720446247096268758_o

Prancūzija, Meksika, Tailandas, Lietuva, Brazilija, Amerika, Brazilija, Korėja, Ekvadoras, Brazilija. Mainų moksleivės – modeliai, Rotary rengtoje fotosesijoje, praeitą savaitgalį. Nuotrauką iš užkulsių.

ZAIJIAN 😉

Sugrįžimas

Kartu su praėjusių Šv. Velykų sveikinimais gavau šeimos ir draugų nusiskundimų dėl ilgai nepasirodančio naujo tinklaraščio įrašo… Taigi rašau. Esu sveika, gyva ir… blondinė. Aš  ir vėl persidažiau plaukus! Tiesa ta, kad pagrindinė mano plaukų spalvos keitimo priežastis buvo ne kas kita, o įsimylėjimas, taip, būdama čia įsimylėjau ir plaukų spalvą pakeičiau du kartus, tikiuosi, kad trečio karto nebus, nes radikalesnės spalvos keitimui liktų tik tos, esančios vaivorykštėje. Norėčiau daugiau papasakoti apie tai, kas vyksta mano širdyje ir apie tai, kaip jaučiuosi, bet pasilaikysiu tai ateičiai, o gal tik sau ir pasakysiu tik tiek, jog mainuose mokausi iš visko, apie viską: iš visų situacijų, iš visų meilių/nemeilių (patikėkit, dabar esu korėjietiškų plaukų dažų specialistė). Įžangai, manau, apie mano plaukus pakaks. Ką aš veikiau dingusi?

Seniausios naujienos – tos, jog mėnesio pradžioje išsilaikiau A1 lygio kinų kalbos egzaminą, taip pat pakeičiau host šeimas. Dabar tenka gyventi dar toliau nuo mokyklos, bet turiu labai gerą host šeimą ir aktyvias mažesnes seses, taip pat jie turi pianiną, tad bandysiu prisėsti ir mokytis.

Mokykloje visai neseniai, mums buvo leista pasikeisti tvarkaraščius, visos mano gaminimo pamokos išgaravo, nors jos jau, kaip ir buvo pradingusios, nuo to mėnesio, kai pradėjau ruoštis kinų kalbos egzaminui. Dabar prisiimiau šokių, makiažo ir kompiuterinių technologijų pamokų. Kaip bus? Nežinau, neklauskit, pagyvensim ir pamatysim,  gal iš grožio grįšiu atgal prie daržovių pjaustimo…? Tik nesupraskit klaidingai, aš vis dar nuoširdžiai myliu maisto ruošimą, bet labai privargau ilgas valandas stovėdama vituvėje, kurioje viskas aiškinama, nors dabar ir geriau suprantama, bet vis tiek gaminimo specifikoje nepažįstama, kalba ir pjaustant ar plaunant indus. Patiko, tad rašau ir mąstau, kad gal grįšiu, bet nežinau.

Visas savaites iki šios oras buvo labai prastas, gal dėl to, nelabai ir turėjau motyvacijos rašyti, nelabai šiaip kam turėjau motyvacijos. Buvo pora dienų, kai klausydama liūdnos muzikos autobuse apsiverkiau, vieną dieną atvažiavusi į mokyklą ir atsisėdusi pietauti su drauge pradėjau šnekėti ir vėl puoliau į ašaras, nors didelės problemos ar reikšmingos priežasties tam nebuvo. O Carolina, tuo metu neėjo į mokyklą ir pasakojo, kad taip pat tas dienas sėdėjo namie ir verkė, tai vėliau abi susėdusios juokėmės iš savęs. Oras pagerėjo, nuotaikos praskaidrėjo, o šią savaitę ir į mokyklą (dėl egzaminų) pirmas tris dienas eiti nereikia!

Prieš pora savaičių su Rotary važiavome į viduryje Taivano esantį Taichung miestą, kuriame vyko viso Taivano Rotary apygardų mainų moksleivių futbolo čempionatas. Ir spėkit kas gi laimėjo? Aišku, kad #3490! Ypatingai džiaugiuosi tuo, jog mano kinų kalbos klasiokai ir du geriausi draugai brazilai buvo vieni pagrindinių žaidėjų, gerai jau, neišskiriant jų dviejų, visa komanda buvo šaunuoliai ir visi verti rezultato, į kurio siekimą įdėjo nemažai pastangų. Kitą vertus, mes apygardos merginos galėjome daugiau pastangų įdėti į savo cheerleading šokį, galiu prisiimti kaltę, nes pati nepasirodžiau daugumoje repeticijų, bet mūsų vaikinai išpirko mūsų kaltę. Tuo pat metu sutikau kitą lietuvį – Dominyką, gyvenantį Kaoshiung’e, tai net valandai buvome pasišalinę nuo visų ir išėjom pasivaikščioti ir pasikalbėti sava, mylima lietuvių kalba. Pirmą kartą Taivane pajutau tą malonumą, kai stovint ir šnekant su Dominyku, šalia stovintys žmonės jaučiasi nepatogiai, nes nieko nesupranta… Brazilai ir Meksikiečiai visąlaik mane taip verčia jaustis, o šįkart atsigriebiau, o dar ir lietuviškų baronkų gavau!

Vienas nuostabus dalykas prasidėjo praeitą mėnesį – Hip Hopas! Mūsų Rotary apygarda suorganizavo mums trenerį du kartus per savaitę ir kartu su juo statome šokį metiniam apygardų susitikimui, kuris įvyks gegužę. Kaip jau minėjau aukščiau, kad teko pergyventi pora įsimylėjimų, tad Hip Hop‘as buvo nuostabūs ir labai veiksmingi vaistai, gydant paskutinįjį liūdesiuką. Kiekvienos treniruotės metu jaučiuosi išsunkta ir galvoju, kad kitą rytą nepabusiu, bet kiekvieną kartą išėjusi į gatvę po treniruotės įsimylių gyvenimą Taivane iš naujo. Patariu bet kam skaitančiam šitą ir besijaučiančiam blogai – pašokti! Įsijunkite radiją ar YouTube‘ą ir šokit, padeda ne vien tik jaustis stipresniam, bet taip pat padeda pamiršti visas problemas.

Praeitą savaitgalį draugas brazilas pakvietė kartu su juo ir draugu indu, eiti pasiklausyti Pietų Amerikos vakaro garsų Taipėjaus Koncertų Hole. Pamačiusi, kad net dirigentas kilęs iš Pietų Amerikos, labai apsidžiaugiau ir nedvejodama priimiau kvietimą. Koncertas buvo tikrai įdomus, ne vien tik tuo, jog tai buvo mano pirmas kartas klausant Taivano nacionalinio orkestro Koncertų Hole, bet ir tuo, jog pasijaučiau išsilavinusi, nes turėjau galimybę savo kompanjonams parodyti savo žinias orkestro sudėties ir kūrinių temoje. Supratau, kad esu be galo dėkinga savo tėvams ir seneliams už tai, kad nuo mažens mane tampė po koncertus ir teatrus, kad mama, bei senelis visąlaik netingėdavo ir atsakinėdavo į kvailiausius mano klausimus apie orkestrą, dirigavimą ar kūrinių sudėtį. Visi tokie dalykai Lietuvoje man atrodė tokie įprasti, atsimenu buvo sekmadienių, kai verkiau ir zyziau mamai, kad nenoriu į tą filharmoniją eiti, o sėdėdama salėje su indu ir brazilu, kurie gyvenime neturėjo galimybės nueiti į koncertą (nes jų šalyse, tai yra be galo brangu) suvokiau, kokia aš nedėkinga tais sekmadieniais buvau, kad tik kas nors galėtų man sugrąžinti visus praleistus koncertus… Nors po koncerto leidau sau elgtis laisviau (jau įsivaizduoju mamos ir močiutės veidus, perskaičius sakinio pradžią) ir kartu su brazilu, bei indu linksmai fotografavomės: beveik visose nors kiek gražesnėse koncertų holo vietose, stengėmės įsiamžinti kuo keisčiau, štai jums rezultatai:

This slideshow requires JavaScript.

Šis savaitgalis prasidėjo nuo šeštadienį įvykusio kinų kalbos konkurso, sakiau kalbą su Bruno ir Augusto, šitie du žmogeliukai tapo mano gerais draugais, esu be galo jiems dėkinga ir labai džiaugiuosi, jog turiu kam paskambinti vėlais vakarais ir išsikalbėti. Pasakėm savo kalbą ir po jos kartu su Carolina ir Andrea patraukėm į Andrea‘os host namus, ten nebuvo nei gyvos dvasios, tad mes tiesiog gulėjom, klausėm muzikos ir nieko doro neveikėm, o aš dar truputėlį sirguliavau, tad kibirais gėriau labai skanią žalios arbatos latė. Sekmadienį pabudau su temperatūra, bet specialiai nesimatavau ir pragulėjusi puse dienos, apie pietus išvažiavau į Rotary mums organizuotą fotosesiją. Nors ir serganti, nors ir pavargau gerai ir linksmai praleidau laiką, juokingiausia buvo dirbti su fotografavais, kurie džiūgavo kiekviena mano pačios inicijuota poza.

Pirmadienį atsikėliau Carolinos namuose ir jaučiausi daug geriau, nežinau ar tai stebuklingi braziliški Carolinos vaistai man padėjo ar tiesiog geras valgymas ir poilsis. Carolinos host tėvai mus kartu su Andrea nusivežė pasižiūrėti Kalijų žydėjimo ir aplankyti vieną netoliese buvusią šventyklą. Labai didelis ačiū Carolinos mamai, kuri ne tik mums bandė viską kinų kalba išaiškinti, bet ir padarė fotosesiją kalijų plantacijoje. Antradienį keliavau kartu su savo host tėčiu. Paprašiau jo vėl mane nuvežti į kalnus, ten ir oras geresnis ir man sveikti labiau padeda žaluma. Pirma apsilankėme poroje parkų, vėliau vėl nuvykome pasižiūrėti į kalijas, o po to grįžome į miestą ir apsilankėme buvusioje Cheng Kai Shek rezidencijoje, kurioje kažkada seniai svečiavosi ir JAV prezidentas Nixon’as. Labai apsidžiaugiau gavusi anglišką audiogidą ir iš tikrųjų buvo labai įdomu vaikščioti po azijietiško stiliaus kilmingųjų namą, jo klausant.

Šiandien dieną pradėjau su host mama, kartu nuėjome iki šalia esančios pradinės mokyklos, kurioje gausiu galimybę mažus vaikelius pirmadienių rytais mokyti apie Lietuvą, padėti jiems mokytis anglų ir, tikiuosi, gausiu galimybę tobulinti savo kinų kalbą. Vėliau host mama nusivedė pietauti į kepsnininę, tai prisivalgiau dviems dienoms… Valgiau ir galvojau, kad grįšiu ir tėvai nebepažins, pavalgiusios nuėjome į arbatinę ir man buvo paaiškinta, kaip teisingai reikia gerti Oolong arbatą, visą eigą net užsirašiau. Po pietų vykau į kinų kalbos pamoką, kurioje pradėjome antrąją knygą, viliuosi, kad mums trims pavyks išsilaikyti A2 lygio egzaminą. Grįžusi namo radau iš Lietuvos atskridusį siuntinį, tad dabar sėdžiu kramsnoju “Šalnos” barankas ir baigiu rašyti įrašą.

P.S. Perskaičiusi supratau, kad niekur nepaminėjau skautų! Per šiuos pora dingimo mėnesio su USA Girl Scouts Overseas sudalyvavau poroje renginių, viename iš jų Thinking Day, turėjau galimybę pristatyti Lietuvą ir pasakyti kalbą, kitas renginys “tėčio ir dukros diena” (man asmeniškai buvo mamos ir dukros mama), mano mama buvo vienos indų kilmės skautės mama, su kuria mes puikiai susitvarkėm su visai orientacinio žaidimo punktais ir finišavome trečios! Jaučiuosi tokia laiminga kiekvieną kartą galėdama pristatyti Lietuvą, bet kur! Kiekvienas pristatytimas vis kitoks, vis įdomesnis ir yra palydimas vis įdomesnių klausimų.

P. P. S. Nuotraukas sumečiau į slideshow, nes dauguma jų su vienokiais ar kitokiais paaiškinimais yra facebook’e tai jeigu įdomu, galite arba komentuoti ir pasistengsiu atsakyti, arba galite nueiti ir susirasti manojoj veidaknygėj.

This slideshow requires JavaScript.

ZAIJIAN 😉

Svarbiausias lenktynes laimėjusi moteris arba kaip vyko Taivano rinkimai.

Sveiki,

Po savaitės tylos nusprendžiau vėl parašyti: šį kartą apie Taivane mažiau nei prieš mėnesį įvykusius rinkimus. Jei pasirinkčiau rašyti apie tai, ką veikiau per jau savaitę prabėgusias atostogas, užtrukčiau per daug ilgai, o gal būtų ir ne taip įdomu. Šiandien su host broliu aplankę nacionalinį rūmų muziejų, sėdėjome kavinėje ir aš rašiau dienoraštį, rašiau jį gal kokias dvi tris valandas, užpildžiau gerus penkis šešis lapus. Brolis paklausė ar suvokiu, kiek prirašiau ir kas tokio nutiko per keletą dienų… Daug kas nutiko, čia vien tik oras keičiasi kas pora valandų, tai įsivaizduokit, kiek vien tik jam skiriu rašalo?! Gerai iš tikrųjų oro per daugiausiai neaprašinėju. Pabandysiu savo dienų įdomybes vėliau pateikti mažesniais kąsniukais (trumpesniais įrašais) ir dažniau.

TAIVANO RINKIMAI 2016

Net baisu pradėti rašyti, po tokio riebumo antrašte. Prieš įsibegėdama noriu įspėti (ar priminti), jog esu paauglė, rinkimus ir jo kampanijas stebėjusi gatvėse, viena akimi televizoriuje ir kita akimi paskaičiusi laikraštį, visa informacija, kurią pateikiu yra iš atvirų šaltinių ar iš mano atvirų akių, taip pat nereiškiu simpatijos nei vienai iš partijų, nes neesu per daug susipažinusi su partijų programomis. Žodžiu, paprastai ir vaikiškai.

 Trumpą Taivano istoriją pasiskaitykite čia. Deja, angliškai, bet įdomiau ir lengviau nei bandyti suprasti Taivano istoriją, skaitant Vikipediją.

Kodėl norėčiau pradėti pasakoti apie rinkimus nuo šio video? Nes būtent ši šešiolikmetė mergina atsirado rinkimų maišalynės viduryje. Tzuyu (tikrasis vardas Chou Tzu-yu) yra gimusi Taivane, būdama trylikos metų ji išvyko į Korėją treniruotis tapti K-Pop žvaigžde. JYP entertainment kompanija, organizavusi televizijos realybės šou “sixteen”, iš “išlikusių” devynių merginų suformavo muzikinę grupę “Twice”, grupėje yra trys japonės, penkios korėjietės ir Tzuyu… Taivanietė. Grupė pradėjo reklamuotis Kinijoje, nes kiniečiai mėgsta K-Pop (taivaniečiai irgi, mano klasiokės iš jų dainų mokosi korėjiečių kalbos), o taip pat turi nemažą auditoriją. Vienoje nuotraukoje Tzuyu laikė Taivano vėliavą ir visąlaik kur nors paklausta pasisakydavo, jog yra kilusi iš Taivano, o tada viskas ir prasidėjo, gal viskas būtų ramiai nusėdę, jei ne Huang An – garsus K-Pop daininkas gimęs Taivane ir laikantis Taivaną Kinijos dalimi, jis savo weibo (Kinijoje tai internetinė svetainė, atstojanti blokuojamus: Facebook’ą ir Twitter’į) paskyroje pasipiktino Tzuyu elgesiu “propaguojant” Taivano nepriklausomybę. Tada Kinija uždraudė JYP entertainment muzikos kompanijai reklamuoti merginų grupę Kinijoje, atšaukė keletą grupės koncertų, ištrynė visas JYP entertainment grupių dainas iš kiniškojo “Spotify” atitikmens, tad kompanija patyrė nuosmukį. Viskas vyko prieš pat Taivano rinkimus. Tada JYP entertainment pasidalino video, kuriame grupės atlikėja Tzuyu atsiprašo už savo veiksmus (taip, ji atsiprašo už tai, kad mojavo savo gimtinės vėliava) ir sako, jog “didžiuojasi būdama Kinijos piliete”, kai kurie bloger’iai ir interneto komentatoriai palygino šį video, su ISIS keliama įkaitų vaizdine medžiaga. Šio video orginalas įkeltas oficialaus JYP entertainment kanalo, šiuo metu turi apie 358 tūkst. “nepatinka” paspaudimų ir tik 25 tūkst. “patinka”. Iškart po video paskelbimo įvairūs video blogger’iai pradėjo kelti video, kuriuose išreiškė užuojauta Tzuyu, o twitter’yje ir facebook’e, porą dienų tai buvo viena pagrindinių naujienų. Nežinau, kiek tai turėjo įtakos rinkimams (atsiprašymo video buvo paskelbtas diena prieš Taivano rinkimus), bet prezidente buvo išrinkta Tsai Ing-Wen (atstovė partijos, kuri į ryšius su Kiniją nežiūri labai draigiškai), o grupė “Twice” prieš porą savaičių atsiėmė New Artist Of the Year (vert. iš angl. k.: naujasis metų atlikėjas) “Golden Disk award” Korėjoje. “The New York Times” savo straipsnyje apie naujai išrinktą prezidentę, taip pat paminėjo šešiolikmetę Tzuyu. Taigi būtų galima sakyti, kad taivaniečiai bijojo, jog glaudesni verslo ryšiai su Kinija, kuriuos kaip vieną iš argumentų savo prezidentinės kampanijos kalbose, vartojo antras rinkimuose likęs Eric Chu Li-luan (jo partijos atstovas dabartinis prezidentas Ma Ying-jeo, pirmą kartą po civilinio karo įvykusio Kinijoje 1949m. susitiko su Kinijos prezidentu) leis Kinijai ekonomiškai valdyti Taivaną, o rinkimų išvakarėse įkeltas video su šešiolikmete taivaniete, kuri drebančiomis rankomis pareiškė “didžiuojasi esanti Kinijos piliete”, iš dalies buvo tokių baimių patvirtinimas. Praėjus kažkuriam laikui, beveik visų partijų atstovai išreiškė paramą daininkei.

Kaip vyko rinkiminės kampanijos?

 

Jos vyko kitaip nei Lietuvoje. Visu pirma – rinkiminiai plakatai, šie buvo panašūs į lietuviškuosius ir kuo arčiau rinkimų, tuo daugiau jų atsirado. Nesiverčiau nė vieno iš plakatų tekstų, bet Tsai Ing-Wen plakatuose visąlaik būdavo angliškai parašyta: “light up Taiwan” (vert. iš angl. k.: “nušvieskime Taivaną”), o Chu Li-luan savo plakatuose turėjo tik vieną anglišką žodį – “ONE” (vert. iš angl. k. “vienas”). Kiekvienas kandidatas turėjo specialias važinėjančias reklamas – tai tokie mini sunkvežimiai su reklaminiu stendu ir garsiakalbiais, pro kuriuos sklido vieno ar kito lyderio įtikinami balsai. Paskutinėmis dienomis šiuos sunkvežimius sekė sunkvežimiai su būgnais ir partijos (ar tai partijai prijaučiančių) žmonių sunkvežimiais. Visas paradas važinėjo gatvėmis, o žmonės vėliavomis ir rankomis mojavo praeiviams. Gatvėse (tiksliau dažniausiai sankryžuose) stovėjo grupės žmonių su reklaminėmis vėliavomis, o pora kitų pagalbininkų praeiviams dalijo visokias praktiškas dovanas su kandidato simbolika: dažniausiai man būdavo pasiūlomos vienkartinės nosinaitės, bet labiausiai įsiminė gauta kempinė, kuri buvo įpakuota ir apvyniota kandidato ir partijos reklama. Taip pat tokių “stoveisėnų” metu kartais matydavau, ant sankryžos kampo, matyt, vieną iš partijos atstovų garsiai su mikrofonu šnekantį į gatvę ir stovintį ant pakylos, bei mojuojantį mašinoms, motoroleriams ir žmonėms.

Savaitei likus iki rinkimų, visame Taivane buvo pradėtos apie 1000 teisminių bylų, susijusių su prezidentiniais rinkimais. Žmonių dalijančių praktines dovanas/kandidatų reklamas atsirado vis daugiau ir vis įvairesnėse vietuose. Partijų kandidatai tuo metu bandė sakyti vis labiau įkvėpiančias kalbas. Paklaususi brolio sužinojau, jog Taivane dvi pagrindinės televizijos “prijaučia” dviem skirtingom partijom, bet beveik visi angliški Taivano naujienų puslapiai arba jų angliškasis laikraštis “Taipei Times” pateikia nešališką informaciją ir net drįsčiau sakyti, kad gana kritiškai žiūrėjo į visus rinkimus ir rinkimines kampanijas.

Keli faktai apie išrinktą prezidentę Tsai Ing-Wen (59m.):

  • Ji yra Pirmoji šalies prezidentė moteris.
  • Ji priklauso Democrative Progressive Party (vert. iš angl.k.: Demokratinė Progresinė Partija), Taivane dar kitaip žinoma, kaip mėlynoji partija.
  • Į šią partiją Tsai Ing-Wen įstojo tik 2004m. Po to kai kaip nepartinė keturis metus išbuvo MAC (Mainland affairs council – žemyninės dalies reikalų tarybos) ministre.
  • 2012m. Rinkimus ji pralaimėjo dabartiniam prezidentui Ma Ying-jeo.
  • Ji yra antroji moteris valstybės vadovė vizoje Azijoje (pirmoji yra dabartinė Pietų Korėjos prezidentė Park Geun-hye).
  • Ji palaiko homoseksualus (Taipėjuje  po rinkimų pastebėjau vis daugiau lipdukų ant stulpų sakančių: “Legalize GAY marriage.” (vert. iš angl. k.: “legalizuokite homoseksualų santuoką.”. P.S. Su partija jie nesusiję)
  • Pekinas Tsai Ing-Wen partiją mato, kaip priešingą, jo “Vienos Kinijos” vizjai.
  • Tsai Ing-Wen yra nevedus ir turi dvi kates: vienos iš jos vardas “xiang xiang” kas išvertus į lietuvių kalbą reiškia “galvok galvok”.

 

Džiaugiuosi būdama Taivane tokiu pasikeitimų laikotarpyje ir džiaugiuosi galėdama aprašyti įvykį, kurį ne kiekvienam tenka pamatyti. Visa nuomonė, kurią išreiškiau čia (nors nuoširdžiai stengiausi pateikti faktus ir kuo tikslesnę informaciją) yra mano ir tik mano asmeninė. Linksmiausia ir įdomiausia man buvo stebėti rinkiminius paradus ir gulint lovoje girdėti prezidentų balsus, sklindančius iš sunkvežimių gatvėse.

12596845_1060526567300942_655634837_o

Rėmiausi: The Diplomat, The New York Times, Reddit, Wikipedia, youtube bloger’ių nuomone, Taipei Times laikraščiu, QUARTZ tinklalapiu.

Geros savaitės visiems, ZAIJIAN 😉

Kas atsitinka, kai pasiilgstu namų…?

Sveiki,

žadėjau šios dienos įrašą skirti savaitgalį įvykusiems prezidento rinkimams, bet apie tai parašysiu kitu metu. Galiu pasakyti, tik tiek, kad rinkimus laimėjo moteris (pirmą kartą Taivano istorijoje) ir jos partijos požiūris į Taivaną ir jo nepriklausomybę gana skiriasi nuo buvusiojo prezidento partijos (dabar reikėtų prisiminti, jog prieš keletą mėnesių įvyko istorinis (buvusio) Taivano prezidento ir esamo Kinijos prezidento susitikimas). Apie viską tiksliau ir išsamiau kitame įraše, o šį kartą nusprendžiau aprašyti, tai, ko niekas išvažęs ilgesniam laikui, nepajaučia – namų ilgesį.

Raudoni vakarai | mano gimtinė Lietuva.

Anglų kalboje, tai apibūdinama vienu žodžiu “homesickness,, google translate’as tai išverčia į “nostalgiją” (nežinau kiek galima tokiu vertimu pasitikėti). Man asmeniškai nėra tokio žodžio lietuvių kalboje, kuris taip tiksliai galėtų apibūdinti tą susirgimą namų pasiilgimo “liga,,. Prieš išvažiuodama galvojau, kad esu sutverta keliavimui ir, kad nieko be žmonių nepasiilgsiu, bet pasirodė, kad, iš tikrųjų, nelabai ką žinojau. Atvykusi čia, supratau, kad esu iš šalies, apie kurią dauguma net nėra girdėję, o tuo labiau niekas iš mano pažįstamų mainų moksleivių nesimokė lietuvių kalbos papildomai (kaip dažniausiai yra su anglų, ispanų ar prancūzų). Pirmą kartą po trijų dienų prašnekusi lietuviškai su drauge telefonu, pajaučiau tokią laimę, kai Lietuvoje savą kalbą girdi visur aplinkui, niekada neįvertini, kaip gera yra turėti galimybę ja kalbėti. Pirmas dienas mokykloje ir namuose tyliai sau dainuodavau arba niūniuodavau visas lietuviškas dainas, kurias tik atsiminiau iš skautiškų laužų. Vėliau pradėjau beveik kiekvieną dieną kalbėtis telefonu su tėčiu ar mama, taip pat rašyti dienoraštį ir laiškus draugams Lietuvoje. O kambaryje visąlaik laikau pasikabinusi dvi vėliavas: viena Lietuvos, o kita, skautės draugės siūta skautų stovyklos olimpinę, vėliavą. Šios vėliavos ne vien tik primena namus, bet ir kiekvienus naujus namus paverčia jaukesne, labiau sava vieta. Taip pat visuomet garbingoje vietoje (šiuose namuose ant veidrodžio) kabo arba yra padėtas skautų kaklaraištis. Jei ne skautai, matyt, neturėčiau tokio didelio ilgesio savo tėvynei, kalbai. Užtat su tradicijų puse susitvarkiau puikiai: nei per Kalėdas ar Kūčias neverkiau ir Taivano spalvota kultūra, labai įdomi savomis tradicijomis. Kitą mėnesį laukia mūsų Rotary apygardos šalių mugė, jau laukiu to momento, kai reikės užsivilkti lietuvišką tradicinį rūbą ir dar daugiau žmonių pasakoti ir atsakinėti į klausimus apie mano nuostabiąją šalelę – Lietuvą.

Puškis (šuniukas) | Šeima.

Kai manęs visi klausia, ko labiausiai pasiilgau, atsakau, kad lietuviško maisto, miško ir savo šuns (Puškio). Prieš pora savaičių kalbėjau skype su broliu ir jam pagrojus man pianinu, apsiverkiau. Pamatęs, brolis liepė nustot verkti, bet tą naktį sunkiai užmigau. Praleidus Taivane apie pusę metų, pradedu ilgėtis paprastų dalykų: brolio grojančio kiekvieną dieną, židinio ir Puškio gulinčio prieš jį, mamos ir tėčio žiūrinčių žinias, Vilniaus gatvių ir čekoslovakiškų troleibusu. Stengiuosi niekada neleisti sau sėdėti ir liūdėti, nes žinau, kad jeigu sėdėsiu ir skandinsiu save prisiminimuose, daug ką praleisiu dabartyje. Visąlaik pradėjus galvoti apie namus, prisimenu, kaip vienas kolega užsienietis, su kuriuo kalbėjomės apie keliavimą, pasakė, kad visuomet ateina laikas, kai jausmai paima viršų, bet turi išlaukti ir perkopti juos, net jei tai reiškia priverstinos šypsenos išspaudimą ar ėjimą kažkur, kai geriau norėtum likti lovoje. Gal aš viską per daug vaizdžiai ir per daug giliai stengiuosi pavaizduoti, bet negalvokit tik, kad kiekvieną vakarą sėdžiu ir ašaromis kovoju su tuo namų ilgesiu (bijau, kad močiutė išsigando jau skaitydama šitą pastraipą ir pradėjo jaudintis). Kalbant apie močiutę, dabar prisiminiau, kad svaitgalį bendravome su ja, o ji irgi sako: “na, gerai, kol dar tavo veidelyje šypsenėlė matosi, tol viskas yra gerai”, aš nusišypsojau ir pritariamai linktelėjau, o galvojau: kad šypsausi todėl, kad su ja turėjau galimybę pabendrauti. Dar vienas aspektas, kuris man asmeniškai yra keistai svarbus – kvapas. Lietuvoje eini gatve ir dažniausiai kvapai būna pažįstami, ypač tie, kurie yra namuose arba tie, kuriais prisipildo senelių namai, kai močiutė gamina. Čia, Taivane, kvapai – visai kiti, porą kartų užuodusi panašaus maisto kvapą ar bet ką, kas mane staiga sustabdo ir iškrapšto prisiminimą, supratau, kad savi kvapai gali padėti išgyventi tą namų ilgesį. Indiškoje parduotuvėje susiradau smilkalus, kuriuos kartais naudodavome namuose ir kuriais močiutė koridorius kvepino. Jie tapo savotišku vaistu.

Linksmoji dalis arba koks tavo vardas.

Mano tėvai man išrinko labai gražų lietuvišką vardą, kuris Lietuvoje ir žinomas, ir paprastas ištarti. Jau minėjau pirmosiuose tinklaraščio įrašuose, kad labai greitai tapau 立心(Li Šyn). Tik mainų moksleiviai mane vis dar vadina mano tikruoju vardu. Pirmais kartais susipažinus su žmonėmis Taivane ir jiems paklausus,  koks yra mano vardas visąlaik sakydavau, kad Urtė, nes ir taip visiškai atplėštai nuo savos šalies, kalbos dar prarasti ir vardą atrodė nesuvokiama ir labai baugu, bet laikui bėgant įpratau, kad veltui bijau ir įpratau sakyti 立心 ir nekankinti jų mokant ištarti “Urrrrrtėėėė,,. Šį džiaugsmą pasilieku tik tiems kartams, kai susitinku užsieniečius, o tada liepiu mokytis ir vadinti mane mano tikruoju vardu.


 

Kad ir kaip norėtusi būti vadinama Urte, kad ir kaip pasiilgau Šeimos, Puškio ar sūrelių. Nors už lango oras jau ir pas mane šąla (echhh nebegalėsiu eiti laukan tik su megztiniu :D). Nepaisant visų mažų mėlynų dalykų, esu labai laiminga Taivane praleidusi jau pusę metų. Esu laiminga užsisakydama kavos kinų kalba ir dar pasišnekėdama su pardavėja, esu laiminga eidama gatve ir matydama žydinčias gėles sausio vidury, esu laiminga turėdama geriausius draugus ir Lietuvoje (kurie mane palaiko ir pralinksmina net būdami kitame žemyne) ir tuos, kuriuos susiradau čia. Net baisu pagalvoti, kaip grįžusi aplinkui nebegirdėsiu ispanų kalbos ir nebeturėsiu su kuo dainuoti portugališkų dainų. Atsimenu Emilė praeitais metais rašė, daug kartų visur minėjo, jog mainai – tai ne metai gyvenime, o gyvenimas metuose, tuomet skaitydama galvojau, kad ši frazė per daug sureikšminama, bet patikėkit – ne. Praėjo dar tik pusė to, kiek liko ir jau išmokau begalybę dalykų apie Taivaną, jo žmones, taip pat apie kitas šalis, jų kultūras, na ir šiek tiek apie save ir savas emocijas. Šie metai (kurie dar tik įpusėjo) ir šie žmonės visąlaik išliks su manimi, ypač praeitos savaitės ketvirtadienis, kai bibliotekoje du draugai brazilai vaizdavo, kaip aš šoku, kai groja man patinkanti daina, nėra dabar liūdnos akimirkos, nes užtenka tik prisiminti juos ir net pati to nesuvokdama einu gatve ir balsu juokiuosi (taip, deja, pasirodo aš nešoku taip žaviai, kaip tikėjausi, kad šoku). Pridedu joms šios savaitės vaizdų, pasigrožėkite!

This slideshow requires JavaScript.

ZAIJIAN 😉

 

Kūčioms kalakutas arba kaip aš švenčiau Kalėdas

Sveiki!

Prieš pat Kalėdas draugė liepė nenustoti rašyti… Ups! (Vyte, aš atsiprašau:)). Taip atsitiko, kad nustojau ir vis neturėdavau laiko arba kas nors vykdavo ir net neįjungdavau kompiuterio, o būdavo ir taip, kad parašydavau kažką, o kitą dieną atsikėlusi nuspręsdavau, kad įrašas nevertas pasiekti skaitytojų akių. Dabar prisėdusi parašyti, mąsčiau kuria tvarka dėstyti įvykius ir nusprendžiau pradėti nuo seniausiojo – svarbiausiojo ir per keletą pirmadienių pasivyti dabartį.

Mano keistosios Kūčios…

Kas Kūčių vakarą atsidarė facebook’ą, tikriausiai skaitė mano Kūčių vakaro nuotykį, bet kokiu atveju aprašysiu jį čia dar kartelį ir išsamiau. Pirmasis planas Kūčių vakarui buvo keliauti į Taipėjuje esančios Amerikiečių mokyklos organizuojamą Kalėdų vakarą, bet dieną prieš draugė meksikietė pasiūlė prisijungti prie meksikiečių, kurie žadėjo eiti vakarieniauti formaliai apsirengę, į kavinę, kurioje yra skanių kalakutų. Iš karto sutikau ir tik po to susimąsčiau, kad gal neturėčiau valgyti kalakuto…. bet ai! Dėl kalakuto nesinorėjo prarasti geros kompanijos. Tad Ketvirtadienio vakarą apsirengusi formaliai išvažiavau ieškoti restorano…. Ir aš pasiklydau, tada mano telefonas išsikrovė (jei jau vienas dalykas nenusiseka, tai lai viskas nenusiseka). Bandžiau neprarasti optimizmo (juk Kalėdos stebuklų metas!) Gaila, kad vienoje iš parduotuvių, į kurias užėjau pardavėjas pakrovėjo neturėjo, tada nusprendžiau eiti gatvėmis surasti padoriai atrodantį restoraną ir tai turėtų būti mano ieškoma vieta, taigi suradau minimalistinį pastatą, kuris priminė viešbutį arba restoraną, bet ant sienos buvo užrašyta kažkokia labai gili angliška citata apie skonį (buvau per daug pasimetusi, kad gilinčiausi į jos prasmę), tad iš citatos nusprendusi, kad tai bus restoranas, drąsiai žengiau pro vartus. Šalia durų stovėję du darbuotojai nemokėjo anglų kalbos, o mano kinų irgi nesuprato, tad pakvietė administratorę, kuri irgi iš pradžių nelabai mane suprato, bet galiausiai išsiaiškinau, jog tai ne restoranas ir jau buvau bepuolanti į neviltį, bet ji pasakė, kad galiu pas juos pasikrauti telefoną. Besikraunant telefoną gavau vandens, sausainių, pasikalbėjusi su administratore pasakiau, kad man tik šešiolika (galvojau, kad taip išvengsiu galimai man pateiktos sąskaitos už vandenį ir sausainius, nes vieta atrodė gana ištaigingai (vis dar nenutuokiau kas ten buvo)). Galiausiai prisiskambinusi draugei išsiaiškinau, kur man reikia atsirasti ir tada administratorė pasiūlė man jų automobilį, kuriuo vežioja klientus. Bandžiau, kaip tik mandagiai, kaip tik moku, atsisakyti mąstydama, kad jei už sausainius negavau sąskaitos, tai už asmeninį vežėją tikrai gausiu ir nemažą (uoj tas lietuviškas būdas, neišeina man pasitikėti gerumu ir viską galvoje skaičiuoju). Administratorė galiausiai pareikalavo, kad važiuočiau automobiliu, nes vežėjas (vaikinas davęs man sausainių ir  labai nusiminęs, sužinojęs, kad man tik šešiolika) su malonumu mane nuvešęs. Tad iki Kūčių vakarienės restorano durų buvau atvežta ir atvykusi į vietą papasakojusi viską draugams meksikiečiams, pakėliau ir jų, per Kalėdas namų pasiilgusiųjų, nuotaikas. Na, taip pat gavau ir kalakuto.

Kalėdos pirmoji ir antroji dienos…

Pirmąją Kalėdų dieną, paprašiusi host mamos, kad parašytų klasės mokytojui dienos atleidimą (nes jie neturi kalėdinių atostogų), važiavau valgyti Kalėdinių pusryčių, pas jau mano sese tapusią, draugę lenkę.1933717_1041075809246018_2322293304903306216_o.jpg

Vėliau susitikau su drauge brazile, apsipirkusios carrefour, vykome gaminti Kalėdinės vakarienės į jos host namus. Vakarienės gaminimo įkarštyje ji konsultavosi ir kalbėjosi su savo vaikinu Brazilijoje, o  aš su savo šeima, susirinkusia pas močiutę Kaune.

Kitą dieną, t.y. Kalėdų antrąją dieną su mūsų Rotary apygarda vykome į Yilan miestelį, kuriame pardavinėjome rožes praeiviams (turėčiau pasakyti, kad mūsų komandai sekėsi puikiai per maždaug valandą pardavėme 40 rožių, už 4000NT (105eur), taip pat mes keitėmės dovanomis ir šokome.

This slideshow requires JavaScript.

Po Kalėdų, pirmadienį, susitikau ir vakarieniavau su čia gyvenančiais lietuviais. Daug prigaminom, visko net nesuvalgėm, bet klausėmės baltojo kiro ir buvo taip gera kalbėtis lietuviškai ir kalbėtis su žmonėmis, kurie nors ir iš skirtingų Lietuvos miestų turėjo panašų požiūrį ir jiems mano problemos ir juokingi nutikimai nebuvo svetimi.

ZAIJIAN 🙂